Nikolajų II, jo žmoną, penkis vaikus ir karališkosios šeimos tarnus bolševikai sušaudė 1918 metų liepą Uralo mieste Jekaterinburge, po ankstesniais metais Rusijoje įvykusios revoliucijos. Iš pradžių jų kūnai buvo sumesti į kasyklos šachtą, o vėliau paskubomis sudeginti ir užkasti.
Nužudyto caro ir jo artimųjų palaikų tikrumą tebeginčija Rusijos Ortodoksų Bažnyčia ir kai kurie karališkosios Romanovų šeimos palikuoniai.
Vėliausi tyrimai, kurie tebevykdomi, gali paskatinti Bažnyčią surengti iškilmingas visų nužudytų caro šeimos narių laidotuvių apeigas.
Didelę įtaką Rusijoje turinti Bažnyčia yra paskelbusi visus nužudytus Romanovus šventaisiais, bet nepripažino jų palaikų, kurie turėtų būti laikomi šventomis relikvijomis, tikrumo. Bažnyčia tvirtina, kad jai išlieka abejonių, nors rusų ir tarptautiniai ekspertai yra atlikę tų liekanų DNR tyrimus.
Nikolajaus įpėdinio Aleksejaus ir dukros Marijos palaikai buvo rasti 2007 metais – kitoje vietoje negu nužudyto monarcho bei jo artimųjų kaulai, surasti masinėje kapavietėje 1998 metais. Aleksejaus ir Marijaus palaikai nuo pat jų suradimo buvo laikomi nepalaidoti Valstybiniame archyve.
Rusijos vyriausybės nurodė atlikti naujausius laboratorinius tyrimus Bažnyčios prašymu, kad Aleksejaus ir Marijos palaikai pagaliau būtų palaidoti.
Šįkart Bažnyčiai buvo leista atidžiai prižiūrėti atpažinimo procesą.
Nikolajaus ir jo žmonos Aleksandros kaukolių tyrimai „dar kartą parodė „Jekaterinburgo palaikų“ autentiškumą“, sakoma Tyrimo komiteto pranešime.
Rusija rugsėjį ryžosi neįprastam žingsniui, ekshumavusi Nikolajaus II ir carienės palaikus, nuo 1998 metų laikomus Šv.Petro ir Pauliaus katedroje Sankt Peterburge.
Tyrėjai taip pat ruošiasi ekshumuoti Nikolajaus tėvo caro Aleksandro III palaikus, palaidotus toje pačioje katedroje.
Romanovų dinastija valdė Rusiją apie 300 metų, kol Nikolajus II atsisakė sosto 1917 metų vasarį. Tų pačių metų spalį (lapkritį pagal naująjį kalendorių) įvyko bolševikų revoliucija ir prasidėjo komunistų valdymas.
Sovietų pareigūnai carą vaizdavo kaip silpną, neryžtingą ir despotišką valdovą, bet Rusijos Ortodoksų Bažnyčia 2000 metais jį kanonizavo kaip kankinį.
