Katalikų Bažnyčia ir popiežius Pranciškus buvo kaltinami visišku tylėjimu ir kitais, gerokai siaubingesniais nusikaltimais – nužudymais, pagrobimais, neva įvykdytais „purvinojo karo“ metu, kai nuo 1976 iki 1983 metų Argentiną valdė chunta.
Bažnyčios dalyvavimo persekiojant žmones įrodymai yra fragmentiški ir neretai abejotini. Visi dokumentai buvo sunaikinti, o dauguma aukų ir nusikaltėlių jau nebegyvi. Suprantama, moraliniai argumentai yra akivaizdūs, tačiau gyvenimo realybė tais laikais priversdavo daugelį žmonių laikytis šešėlyje. Tada buvo pavojinga garsiai išsakyti savo mintis, nes iš karto grėsė būti įtartam „antivalstybine veikla“. Tačiau daugybė žmonių, tarp kurių buvo ir dvasininkai, nebijojo sakyti tiesos. Tik pasakę tiesą jie labai greitai pradingdavo. O tie, kas tylėjo, likusį gyvenimą turėjo gyventi su savo sąžine, kai kuriais atvejais už tai netgi atsakyti teisme.
Argentinos Katalikų Bažnyčios elgesys tuo tamsiuoju laikotarpiu buvo toks nesąžiningas, kad 2000 metais jos atstovai netgi viešai atsiprašė už savo nesugebėjimą pasipriešinti generolams. „Mes norime išpažinties prieš Dievą“, – tuomet pareiškė Argentinos vyskupų konferencijos atstovai.
Vasarį, kai buvo skelbiamas nuosprendis trims buvusiems karininkams, gavusiems įkalinimo bausmes iki gyvos galvos už dviejų dvasininkų nužudymą, teismas pabrėžė, kad bažnytinė hierarchija tuo metu „užsimerkdavo“ ir nereaguodavo į progresyviai mąstančių dvasininkų nužudymus.
J. Bergoglio nuo 1973 iki 1979 metų buvo Jėzuitų ordino vadovas, vadinasi, ir svarbus minėtos bažnytinės hierarchijos atstovas, kai Katalikų Bažnyčia palaikė karinę vyriausybę ir ragino tikinčiuosius būti patriotais.
J. Bergoglio du kartus atsisakė pasirodyti teisme kaip liudininkas ir papasakoti apie savo veiklą tais laikais, kai vadovavo Jėzuitų ordinui. Kai 2010 metais vis dėlto pasirodė prieš teisėjus, advokatai apkaltino jį vengimu atsakyti į klausimus.
Pagrindinis kaltinimas, pateikiamas J. Bergoglio, yra tas, kad jis neva buvo susijęs su dviejų dvasininku jėzuitų – Orlando Yorio ir Francisco Jalicso – pagrobimu. Jie 1976 metais buvo suimti ir laikomi nežmoniškomis sąlygomis už tai, kad vykdė misionierišką veiklą šalies lūšnynuose – tuomet tokio pobūdžio veikla buvo laikoma politiniu nusikaltimu.
Pagrindinis J. Bergoglio kaltintojas – žurnalistas Horacio Verbitsky, knygos „Tylėjimas“ („El Silencio“) apie Katalikų Bažnyčią autorius. Joje žurnalistas rašo, kad J. Bergoglio negynė šių dvasininkų ir uždegė žalią šviesą juos pagrobusiems karininkams.
Šie žurnalisto kaltinimai paremti pokalbiais su F. Jalisco, kuris vėliau buvo paleistas į laisvę ir išvyko į vieną iš Vokietijos vienuolynų.
J. Bergoglio šiuo kaltinimus vadina šmeižtu ir priduria, jog dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų šiuos du ir daugybę kitų dvasininkų, kuriuos slėpė, nuo mirties. Kartą, tvirtino jis, netgi atidavė savo asmeninius dokumentus vienam disidentui, kad šis sugebėtų pasprukti iš šalies.
Kažkam J. Bergoglio, tikėtina, pasirodys kaip herojus. Tačiau kiti jo žodžius vertina skeptiškai. Eduardo de la Serna, liberalios dvasininkų grupės, dirbančios su sunkia vargšų padėtimi, koordinatorius, tvirtina: „Bergoglio – žmogus, turintis didžiulę valdžią. Jis žino, kaip kokią poziciją reikia užimti tarp įtakingų žmonių. Iki šiol turiu daugybę abejonių dėl jo vaidmens jėzuitų persekiojimo metu.“
Daugelis Bažnyčios atstovų nori šį tamsų Argentinos ir jos Bažnyčios istorijos laikotarpį palikti praeityje. Pasak jų, naujasis popiežius gali padėti išsilaižyti žaizdas, paliktas po „purvino karo“, ir atkurti katalikų hierarchijos autoritetą.
„Būdamas arkivyskupu, jis susidūrė su monumentalia užduotimi, netgi buvo kaltinamas bendradarbiavimu su tais, kas vykdė purvinąjį karą. Jis pats tai neigė ir galų gale sugebėjo įrodyti savo nekaltumą. Jeigu sugebėjo atkurti Bažnyčios autoritetą ten [Argentinoje], sugebės susitvarkyti ir su skandalais, kurie persekioja Bažnyčią visame pasaulyje, nes jis žino, kaip reikia megzti ryšius su žmonėmis“, – tvirtina teologas Ramonas Luzarraga.
Vis dėlto abejotina, kad šios abejonės artimiausiu metu išnyks, nes diktatūros laikų nusikaltimų kaltininkų teismai vis dar tęsiasi. Šią savaitę Buenos Airių teismas nuteisė „paskutinį diktatorių“ Reynaldo Bignone kalėjimu iki gyvos galvos už nusikaltimus, susijusius su 23 žmonių, tarp kurių – dvi nėščios moterys, pagrobtos devintajame dešimtmetyje, dingimu.
