Sausio 2-ąją naujasis JAV prezidentas Barackas Obama su šeima tyliai grįžo į Čikagą iš Havajų po dvylikos dienų atostogų. Havajuose B. Obama su žmona Michelle ir dviem dukromis viešuose renginiuose nedalyvavo ir beveik išvengė žiniasklaidos dėmesio. Obamų šeima išskrido į Vašingtoną gerokai prieš inauguraciją sausio 20-ąją, nes dukroms po švenčių reikėjo eiti į mokyklą. Štai tokia buitiškai santūri preliudija. Euforiją kasdieniai reikalai ir rūpesčiai keičia, galima sakyti, privaloma tvarka.
Straipsnyje „Evangelinės užsienio politikos pabaiga“ (12 02) Amerikos dienraštis „The Boston Globe“ konstatavo, kad po rinkimų Amerika išlieka tikinčiųjų nacija, bet religinis amerikietiškos politikos aspektas nuo šiol nebereikš siekio rengti kryžiaus žygius prieš piktadarius. Galbūt taip pat ir todėl, kad išrinktasis prezidentas yra garsaus protestantų teologo Reinholdo Niebuhro gerbėjas. Kaip rašė R. Niebuhras, valdžios negalima turėti be kaltės, nes ji neatskiriama nuo interesų. Bet kuri galinga, tačiau ignoruojanti savianalizę valstybė kelia neišvengiamą pavojų ne tik kitiems, bet ir sau pačiai. Pasaulio politikoje nuoširdžiai tikintys asmenys gerokai pavojingesni nei realistiški cinikai.
Publikacijoje „Jungtinėms Valstijoms reikia Kalėdų Senelio pagalbos“ (12 24) dienraštis „The Washington Times“ dėsningai prognozuoja naujajai administracijai nelengvus laikus. „The Washington Times“ išskiria tris pagrindines problemas-palinkėjimus naujojo prezidento komandai: kad ši savo politiką grįstų tvirta ir pastovia istorine koncepcija bei suvokimu, jog ne visi priešai vienodi, antra – sugebėti vieningai dirbti šalies labui, o ne niautis dėl valdžios, kaip pernelyg ilgai darė jų pirmtakai, ir trečias dalykas – savo vykdomoje politikoje vadovautis faktais ir logika, o ne ideologija.
Taigi toks ar iš dalies toks, tarkime, yra pradinis kontekstas. Bet konkrečią politiką vykdo konkretūs žmonės konkrečiomis priemonėmis. Amerikos politikos veteranas, buvęs valstybės sekretorius Henry Kissingeris savo straipsnį laikraštyje „The Washington Post“ apie nuo šių metų Amerikos užsienio ir nacionalinio saugumo politiką vadelėsiančius žmones pavadino „Sunkiasvorių komanda“ (12 05). Ponas H. Kissingeris ją apibūdino epitetu „neįprasta“, mat patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, valstybės sekretoriaus, gynybos ministro postų paskyrimas asmenims, turintiems susiformavusią nuomonę apie šalies politinę raidą, gali priversti prezidentą sugaišti daug laiko glaistant savo „galios“ patarėjų nesutarimus. Kita vertus, pasirinkdamas „žvaigždes“, išrinktasis prezidentas parodė nemenką politinę drąsą ir pasitikėjimą savimi – vertingas savybes esant situacijai, kai reikės imtis styguoti krinkančią tarptautinę tvarką.
Prancūzijos laikraštis „Le Point“ (12 02) ta proga priminė, kad taip B. Obama įgyvendino principą, pasiūlytą dar Abrahamo Lincolno: krizės metu nacionalinės vienybės ir saugumo labui formuojama „konkurentų komanda“. Tiesa, tokia kompromiso versija turėjo sukelti kairiųjų demokratų, kurių dėka naujasis prezidentas ir laimėjo rinkimus, nepasitenkinimą. Užtat tikriausiai šiek tiek apmaldyti konservatoriai. Pasak „Le Point“, turėdamas galvoje sudėtingą tarptautinį kontekstą, B. Obama galbūt nori parodyti amerikiečiams ir visam pasauliui, kad vienintelė jo ideologija yra pragmatizmas ir kad jis renkasi ne naujoves, o kompetenciją. Taigi prezidentas pasirinko Vašingtono ekspertus, nors per rinkimų kampaniją kaltino juos nuvedus Amerikos užsienio politiką į aklavietę.
Kandidate į valstybės sekretorius buvo įvardyta senatorė Hillary Clinton. Valstybės sekretorius turi įtaką tik tuo atveju, jei yra vertinamas kaip prezidento dešinioji ranka tarptautinio gyvenimo klausimais. Kad užsienio politika būtų efektyvi, būtinas vienodas prezidento ir valstybės sekretoriaus požiūris į tarptautinę tvarką, strateginius šalies tikslus ir jų siekimo būdus. Taigi buvusiems pagrindiniams demokratų partijos konkurentams į prezidentus teks bendradarbiauti. Patarėju nacionalinio saugumo klausimais bus atsargos generolas Jamesas L. Jonesas, buvęs jūros pėstininkų korpuso ir Jungtinių NATO pajėgų Europoje vadas. Šio patarėjo uždavinys yra rūpintis, kad politiniai sprendimai nežlugtų dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti iš anksto. Gynybos ministro postą išsaugojo Robertas Gatesas, pono H. Kissingerio nuomone, tai suteikia naujajai komandai tam tikros pusiausvyros. Sutikdamas likti Pentagono vadovu pereinamuoju laikotarpiu, jis neturi asmeninio suinteresuotumo dalyvauti intrigose, kurios lydi bet kurios naujos administracijos darbo pradžią. R. Gateso uždavinys – užtikrinti perimamumą ir kartu rengti dirvą naujovėms.
Noras užtikrinti perimamumą ir rengti dirvą naujovėms skamba, be abejo, idealistiškai. Tačiau naująjį Amerikos prezidentą rūsti tikrovė tikrins iškart. Artimieji Rytai: B. Obama iki paskutinės akimirkos stengėsi susilaikyti nuo padėties vertinimo. Sausio 7-ąją jis tepareiškė „gilų susirūpinimą“ padėtimi Gazoje, tačiau susilaikė nuo bet kokių komentarų, motyvuodamas tuo, kad prezidentas esą tebėra G. W. Bushas. Pačioje 2008-ųjų pabaigoje naujienų agentūra „Reuters“ informavo, kad išrinktojo JAV prezidento B. Obamos tylėjimas dėl Izraelio atakų prieš Gazos ruožą patvirtino arabų šalių nuogąstavimus, kad naujajam JAV lyderiui pradėjus eiti pareigas permainos Vašingtono užsienio politikoje bus nedidelės ir lėtai įgyvendinamos. Pasak Egipto politologo ir Amane veikiančio Arabų minties forumo generalinio sekretoriaus Hassano Nafaa, B. Obama nori būti atsargus ir veikiausiai toks liks, nes arabų ir Izraelio konfliktas nėra vienas jo prioritetų. Arabų pasaulis iš esmės entuziastingai sutiko B. Obamos pergalę, tačiau paaiškėjus užsienio politikos komandos sudėčiai, ypač paskyrus H. Clinton valstybės sekretore, o Rahmą Emanuelį – administracijos vadovu, pradėta abejoti, ar šioje srityje įvyks didesnių permainų.
Amerikos reputacijos peripetijos. Tarkime, toks faktas. Praėjusių metų rugsėjį prezidentas G. W. Bushas sutiko palaiminti nepriklausomų priešraketinės gynybos kosminių stočių tyrimų finansavimą. Tai įvyko po to, kai kinai iš žemės paleista raketa sunaikino Žemės orbitoje skriejantį darbą baigusį savo palydovą. Su „žvaigždžių programa“ vis vien reikės ką nors daryti. Kaip ironiškai yra konstatavęs britų „The Independent“, naujojo prezidento apsisprendimas turės milžinišką reikšmę, jis parodys, ar Jungtinių Valstijų vadovybė nutarė stoti ant tvirto realybės pagrindo, ar tebelakioja padebesiais. Bet „žvaigždžių karų“ programa – tik fragmentas, kontroversiškos mozaikos dalis...
Šiame kontekste beveik privaloma prisiminti priešraketinės gynybos sistemą Rytų Europoje (paskutinių įvykių fone ši tema beveik „išsisėmė“). Amerikiečių žurnalo „Time“ (11 17) nuomone, B. Obama tęs šią programą, nes ją palaiko kandidatas į gynybos ministrus R. Gatesas, be to, ir dėl to, kad Kremlius ir po rinkimų spėjo išdėstyti tradicinę kritiką šiuo klausimu. Pasak žurnalo, kadencijos pradžioje Amerikos prezidentas negali sau leisti „lankstytis“ Maskvos pageidavimams. Tiesa, ir patys rusai, atrodo, susivokė ir bent mėnesiui nutilo apie priešraketinės gynybos sistemą.
Ne vien Jungtinėse Valstijose, bet ir visame pasaulyje sklando eschatologinės nuotaikos dėl pasaulio ūkio likimo. Sausio 7-ąją išrinktasis prezidentas B. Obama pareiškė manąs, kad jam atėjus į valdžią JAV biudžeto deficitas priartės prie trilijono dolerių ir jo administracijai teks priimti nelengvus sprendimus. Ūkio gaivinimo klausimais B. Obama kalbesnis nei tarptautinės politikos temomis galbūt dėl to, kad siekia greito Kongreso sprendimo dėl išlaidų ir mokesčių mažinimo priemonių paketo. Jungtinių Valstijų žiniasklaida skelbia, kad B. Obama rengia daugiau kaip 800 mlrd. JAV dolerių vertės šalies ekonomikos stimuliavimo planą. Prezidentas tikisi, kad šis planas padės iki 2011 metų šalyje sukurti nuo trijų iki keturių milijonų naujų darbo vietų. Be abejo, ir šiuo atveju kone viską lemia komanda. Britų dienraštis „The Financial Tiems“ praėjusių metų lapkričio 24-osios redakcijos straipsnyje nurodė, kad į svarbiausius ekonominius postus B. Obama surinko ne konkurentus, o talentus. Numatomas finansų ministras Timothy Geithneris iki šiol buvo Niujorko federalinio rezervų banko vadovas, taigi finansų krizės realijos jam žinomos. Tą patvirtino ir finansų rinkos, aprimusios po pretendento į finansų ministro postą pavardės paskelbimo.
Be abejo, bent kiek bendresnis naujos Baltųjų rūmų administracijos veiklos vaizdas ims ryškėti laikui bėgant, kol kas dažniausiai užsiimama spėliojimais. Britų „The Times“ po ponios H. Clinton paskelbimo kandidate į valstybės sekretorės pareigas savo straipsnį pavadino iškalbingai: „Hillary – netinkama kandidatūra“ (11 19). Pasak dienraščio, negalima samdyti žmogaus, kurio vėliau negalėsi atleisti. Straipsnyje neabejojama, kad ponia H. Clinton dirbs atkakliai, įsigilindama į visas smulkmenas, kaip tą aštuonerius metus darė Senate, vis dėlto B. Obama patiki Amerikos reputacijos atkūrimą žmogui, kuris jau turi savo kategorišką nuomonę, kai kuriais klausimais nesutampančią su naujojo prezidento pažiūromis. Be to, ponia H. Clinton savo ambicingu būdu ir nusistovėjusiomis pažiūromis gali užtemdyti viceprezidentą Joe Bideną, irgi užsienio politikos specialistą.
Kita vertus, tas pats „The Times“ kitoje publikacijoje (12 02) konstatuoja, kad Amerikos užsienio politika kažin ar esmingai keisis. Tiesa, pasak dienraščio, laikyti H. Clinton, R. Gatesą ir J. Jonesą „vanagais“ irgi būtų neteisinga. Dienraštis išsakė vieną įdomią (vis dėlto turbūt simptomišką) viltį, kad naujojo prezidento komanda užsienio politikos koncepciją suformuluos taip pat greitai, kaip suformulavo ekonominės politikos koncepciją. Eiliškumas tikriausiai rodo prioritetus ir atspindi situacijos logiką. Jei kalbėtume apie kabineto formavimo principus, jų sąraše pirmoji vieta veikiausiai tektų pragmatizmui. Pragmatizmui gana ankštuose rėmuose tęstinumo, kurio naujasis prezidentas (ypač užsienio politikoje) nelinkęs visiškai atsisakyti. Taigi – tarp Scilės ir Charibdės.
Arūnas Spraunius
