Po 10 metų Malmėje – trečiame pagal dydį šalies mieste – dauguma gyventojų bus musulmonai.
Vidurnaktį į Islamo centrą kažkas sviedė padegamąją bombą. Pati mečetė rimtai nenukentėjo, tačiau sudegė kaimynystėje stovėjusi mokykla ir konferencijų salė. Niekas nežino, kas tai padarė, bet įtariamųjų sąrašas ilgas, rašo „Financial Times“.
Atstatymui prireikė poros metų. Praėjus mėnesiui po to, kai centras vėl buvo atidarytas, įvykdyti dar du išpuoliai. Mieste pasklido kalbos apie baimės atmosferą ir visuomenės susiskaldymą.
Kas tai – Bagdadas, Kairas, o gal Karačis? Nieko panašaus. Tai Malmė, uostas pietinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje, trečiasis pagal dydį Švedijos miestas, rašo „Financial Times“. Malmė – ramus ir net nuobodokas miestas. Dešimtmečius jis buvo saugi užuovėja nuo visų pasaulio problemų. Ir būtent tai, pasak dienraščio, virto problema.
Niekas pasaulyje nepastebėjo, kaip pasikeitė Švedija, o kartu su ja – ir Malmė, netikėtai tapusi labiausiai rasiniu požiūriu pasidalijusiu miestu Europoje. Šiandien 37 proc. miesto gyventojų yra gimę užsienyje arba emigrantų šeimose. Tarp vaikų tokių – beveik pusė.
Pasak dienraščio, ketvirtadalis Malmės, kurioje iš viso gyvena 278 tūkstančių žmonių, gyventojų – musulmonai. Ir jų dalis sparčiai didėja dėl nenutrūkstančios imigracijos bei didelio gimstamumo. Valdžia prognozuoja, kad po 10 metų švedų kilmės miestelėnai sudarys mažesniąją gyventojų dalį, susidarys musulmonų dauguma. Malmė, kaip ir etnine gyventojų įvairove garsėjantys Birmingemas bei Roterdamas, gali tapti „mažumos daugumoje“ miestu. Ir tai – neatsižvelgus į galimą naują kataklizmą Artimuosiuose Rytuose (karas Irane, Irako subyrėjimas), kuris gali sukelti naują pabėgėlių antplūdį, teigiama straipsnyje.
Malmės ir Stokholmo politikai sunkiai prisitaiko prie sparčiai besikeičiančių sąlygų ir reaguoja į naujus iššūkius. Tačiau vis dažniau pripažįsta, kad šiandien „švediškas modelis“ – itin dosni socialinė sistema bei itin palankus požiūris į imigraciją – tapo nestabilus. Jis ilgai buvo Švedijos išorinio ir vidinio įvaizdžio pagrindas. O jo eižėjimas – kuris vyksta labai tyliai, labai švediškai – greičiausiai sukels traumą, rašo „Financial Times“.
Iš pirmo žvilgsnio Malmė įkūnija visa tai, ko tikimės iš skandinaviško miesto: čia švaru, gražu, tylu, važinėja dviratininkai, labai didelės kainos, nuobodu. Jokių staigių judesių – net šviesoforai persijungia iš lėto.
Tačiau toks įspūdis iš dalies susijęs su tuo, kad Malmė – vienas labiausiai segreguotų miestų Europoje. Emigrantai susitelkę viename rajone – Roserngarde, naujai atvykusieji – Herrgardeno kvartale, kur nedarbo lygis tarp vyrų siekia 82 proc. Kitų miesto rajonų gyventojai šiuos pavadinimus taria su baime.
Kad suprastum, jog patekai į Roserngardą, nereikia dairytis į gatvių pavadinimus, rašo dienraštis. Beveik kiekviename balkone stūkso palydovinės antenos, kai kurios iš jų tokios didelės, tarsi būtų skirtos ryšiui su Kentauro Alfa užmegzti. Visos jos skirtos „saviems“ TV kanalams priiminėti, kaip toli bebūtų tėvynė. Labai retai galima pamatyti išimtį – balkoną su paskutinėmis, apvytusiomis vasaros gėlėmis, priklausančiomis švedų šeimai – vienai iš tų, kurios neišvažiavo.
Tačiau Roserngardo daugiabučiai – dažniausiai ne didesni, nei 8 aukštų – prižiūrimi gerai, šiukšlių ne daugiau, nei kituose miesto rajonuose, grafitų ant sienų mažai.
Pasak dienraščio, Herrgardene tarpusavyje bendrauja įvairių tautybių vaikai, bet mokyklose, kuriose mokosi kone išimtinai imigrantų atžalos, jiems būna sunku pajusti ryšį su visuomene. „Pase įrašyta, kad aš švedas („Svensk“), bet namuose aš turkas, - sako kvartalo gyventojas Nihadas. – Kai Herrgardene kam nors iškyla problemų, mes jam padedam. Švedai – labai šalti. Jie spaudžia vieni kitiems rankas. Mes - bučiuojamės. Ne kaip gėjai, o kaip broliai“.
Pykdami ant vietinių švedų kai kurie iš jų penktadienio ar šeštadienio vakare važiuoja į miesto centrą truputį palamdyti „svenų“. Policija mano, kad taip elgiasi ne daugiau nei 150 paauglių. Šis jaunimėlis paprastai moka švediškai. Jų tėvams kur kas sunkiau, pastebi dienraštis. Daugelis bedarbių, kuriais rūpinasi socialinė sistema, praktiškai neišeina į miestą, nes nemoka kalbos. Migrantai šiame mieste yra tik fiziškai, mintimis jie – tėvynėje, rašoma straipsnyje.
Praėjus 4 metams po ilgos padeginėjimų serijos Islamo centras sureagavo į savo bėdas tapdamas dar atviresnis. „Čia gali ateiti visi – musulmonai, krikščionys, judėjai“, - sako iš Makedonijos kilęs jo direktorius Bejzatas Becirovas.
Pasak dienraščio, pradinėje centro mokykloje mokosi 260 vaikų. Pamokos vyksta švedų kalba, ir mergaitės, šokinėjančios per šokdynę, skaičiuoja švediškai. Visi vaikai lanko islamo pamokas. Tačiau ant klasės durų prikabinta olimpinės dvasios stiliaus emblema, sudaryta iš persipinančių penkių religijų – islamo, krikščionybės, induizmo, budizmo ir judaizmo – simbolių.
Šis pozityvus nusiteikimas perteikiamas daugeliui švedų, manančių, kad jų geranoriškumas nenuėjo veltui. „Prieš 20 metų Malmė buvo labai nykus miestas, - sako socialdemokratų valdomo miesto merijos patarėja Julia Janiec. – Pas mus beveik nebuvo restoranų, barų, nebuvo teatro, universiteto, jaunimo – išvis nieko nebuvo. O dabar mes – dinamiškas multikultūrinis miestas“.
Užsieniečiui Skandinavijos šalys atrodo beveik vienodos, tačiau patys skandinavai mano kitaip, o XX a. istorija paliko naują ir aiškią skilimo žymę, pastebi dienraštis. Per paskutiniuosius 100 metų 25 iš 27 ES šalių patyrė okupaciją arba diktatūrą. Išimtis – D. Britanija ir Švedija.
Norvegiją ir Daniją buvo užgrobę nacistai, o Švedija išsaugojo neutralumą, sutikusi su nedidvyriškais kompromisais ir nuolaidomis. Po karo ji išgyveno tam tikrą gėdos jausmą – iš dalies tokį, kokį jaučia išgyvenusieji. Todėl ji nusprendė tapti pasauliniu ganytoju – „moraline supervalstybe“, rašo „Financial Times“.
Švedija atvėrė duris, piniginę ir širdį pabėgėliams iš labiausiai nukentėjusių pasaulio šalių. Čia po senovei gyvena nemažai Čilės kairiųjų, 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį pasipriešinusių Pinocheto režimui. O šalių, iš kur kilę dauguma Malmės gyventojų, sąrašas atrodo it pasaulio naujienų antraščių retrospektyva: Irakas, Bosnija, Libanas, Iranas, Afganistanas, Vietnamas, Somalis, Kroatija.
Vargšai švedai taip stengėsi būti svetingi atvykėliams, kad kritika jų atžvilgiu atrodo neteisinga, teigia dienraštis. Tačiau vis labiau plinta suvokimas – net tarp kairiųjų – kad socialinės ir migracinės politikos derinimo likimas buvo nulemtas. „Švediškas modelis“, dažnai suprantamas kaip vidurinysis kelias tarp komunizmo ir kapitalizmo, buvo sukurtas 4-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Intelektinės jos šaknys – vadinamojoje „tautos namų“ („folkhem“) koncepcijoje. Mokslininkai ją lygina su tarpukario Vokietijoje gimusia „Volksgemeinschaft“ (tautos bendruomenės) idėja. Viena jų pasirodė esanti piktybiška, o kita – ne, tačiau abi išaugo panašiose kultūrose.
„Ir Švedijoje, ir Danijoje stebino tai, kad kairiųjų šalininkai sakė niekuomet nesuvokę, kaip stipriai jų socialinis modelis susijęs su stipriu nacionalizmo jausmu. O įvairovė paskatino debatus apie tai, kokios visuomenės jie nori“, - sakė D. Britanijos Bendruomenių sąveikos instituto atstovas Nickas Johnsonas. Pasak jo, kai kurie manė, kad toliau teikti svarią paramą atskiriems piliečiams galima tik užtikrinus sienų kontrolę. „Dabar jie susidūrė su problema, kurią daugelį metų bandė įveikti Britanija: vienas iš žemutinių visuomenės sluoksnių įgijo etninį atspalvį“.
Jei taip mano kairieji, tai dešinieji – juo labiau, pastebi dienraštis. Nors Malmėje valdžia ir toliau lieka socialdemokratų rankose, 2006 m. šalis padarė vieną iš retų savo istorijoje posūkių ir išrinko Fredriko Reinfeldto vadovaujamą centro dešinės koaliciją.
Tačiau svarbiausi pastarųjų metų pokyčiai susiję ne su vyriausybės, o teismų politika. 2006 m. bylas dėl imigracijos nagrinėjantis apeliacinis teismas nusprendė, kad situacija Irake turi būti laikoma „sunkiomis aplinkybėmis“, o ne „vidiniu ginkluotu konfliktu“. Taip, švedai nemėgsta kalbėti šviesiai tiesiai, pastebi dienraštis.
Dabar pabėgėliams iš Irako tenka įveikti sunkesnes kliūtis, kad būtų įleisti į šalį. Tačiau 2006 m. Švedija vis dėlto priėmė beveik pusę iš 22 tūkstančių į Vakarus pasitraukusių irakiečių.
Nauja antiimigracinė partija – „Švedijos demokratai“ – nori pakartoti dešiniųjų partijų sėkmę kitose Šiaurės Europos šalyse. Tačiau net ir kraštutiniai dešinieji laikosi atokiau nuo radikalizmo. Manoma, kad 2010 m. parlamento rinkimuose „Švedijos demokratai“ įveiks 4 proc. barjerą. Vienos apklausos Malmėje duomenimis jie gautų daugiau nei 11 proc. balsų. Tačiau vietinio partijos skyriaus lyderis Stenas Anderssonas pabrėžia, kad jis nenori daryti kliūčių tikriems pabėgėliams atvykti ar trukdyti įsileisti į šalį joje jau gyvenančių imigrantų šeimos narius. „Negalima pasakyti „stop“, - pareiškė jis. – Tačiau mes negalime rasti darbo vietų tokiai daugybei žmonių, nežinome, kur juos apgyvendinti“.
Dienraštis pastebi, kad esama ir „sėkmės istorijų“: Roserngarde išaugo Milano „Inter“ futbolininkas Zlatanas Ibrahimovicius, Nyamko Sabuni iš Burundžio tapo Švedijos integracijos ministre.
Būtų galima pareikšti, kad iš esmės Švedija nepadėjo nei pasauliui, nei imigrantams, nei sau pačiai, apžvelgdamas problemas, su kuriomis susiduria kalbos nemokantys ar biurokratinių kliūčių nepajėgiantys įveikti darbo ieškantys imigrantai, teigia „Financial Times“. Malmės mero pavaduotojas Kentas Anderssonas, neseniai sugrįžęs iš Melburne surengtos konferencijos „International Metropolis“, stebėjosi išgirdęs, kaip Toronto ir Melburno merai skundėsi dėl per mažo imigrantų srauto.
Skirtumas tas, kad Kanada ir Australija paprastai priima tuos imigrantus, kurių jiems reikia. Tuo tarpu Švedija priima tuos, kurie atvyksta, rašoma straipsnyje. Svarbiausias priėmimo kriterijus – atvykimo į Švediją faktas. Daugeliui ši kelionė buvo sunki, tačiau viltis, nušvietusi jiems kelią, buvo džiugesnė už atvykimą. Jie nerado čia amerikietiško „tautų katilo“, o „švediškumas“ pasirodė esantis abejotinas atlygis, pastebi dienraštis.
Tai ne vienintelė Europos šalis, kur humanizmo principai galop atvedė prie problemų su emigrantais. Pernelyg ilgai daugelis politikų manė, kad šios temos nedera aptarinėti, nes ji prieštarauja įstatymams, pavojinga ir iš esmės rasistinė. Tačiau Švedijoje altruizmas gilesnis, o nesėkmės išgyvenimas – skaudesnis, rašo „Financial Times“.
Dabar Švedijos politikai, kurie Briuselio iniciatyvas vertina taip pat nepatikliai, kaip ir jų kolegos britai, mano, kad ES siūloma „mėlynųjų kortelių“ sistema, skirta rinkos pageidaujamiems emigrantams, gali tapti tinkamu dilemos sprendimu. Tačiau labiausiai kvalifikuotų darbuotojų išvežimas iš menkai išsivysčiusių šalių – anaiptol ne gerumo aktas. Tai rimtai pakirs „trečiojo pasaulio“ galimybes pagerinti savo padėtį, teigia dienraštis.
Tačiau Švedijoje ir kitose šalyse dėl to bent jau prasidėjo debatai. Pasiteiravus K. Anderssono, ar jis nemano, kad Švedija pakenkė sau pačiai vykdydama liberalią politiką imigrantų atžvilgiu, pašnekovas papurtė galvą. „Ne“, - atsakė jis. Tačiau pridūrė: „Mes negalime jiems suteikti tokį gyvenimą, kokį norėtume“. O prieš žodį „Ne“ buvo labai ilga, labai švediška pauzė, rašo „Financial Times“.
