Kai kurie naujokai nežino, kaip laikyti prieštankinį ginklą, ir jį laiko ant vieno peties. Yra ir tokių, kurie po pratybų pamiršta su savimi pasiimti savo ginklą. Tačiau jie visi turi vieną bendrą tikslą – kovoti ir apginti savo šalį.
„Mane pašaukė tėvynė“
Vyras, iškėlęs šautuvą, slepiasi už padangų kolonos šaudykloje, nes treniruojasi būsimai atakai.
Jis iššoka, šauna, tada bėga prie kitos padangų krūvos ir vėl šaudo.
Serhijus, dar prieš tris mėnesius dirbęs dujų tiekimo įmonėje, jau po dviejų dienų pratybose bus siunčiamas į fronto liniją.
„Kaip aš jaučiuosi? Kaip turėčiau jaustis?“ – nervingai šypsodamasis sako 40-metis iš Ukrainos 93-iosios brigados, paklaustas apie perspektyvą pirmą kartą susidurti su priešu.
„Viskas gerai. Jaučiu, kad vaikinams reikia pagalbos. Todėl aš ir esu čia“, – sako jis.
Į klausimą, ar jis savanoriškai stojo į kariuomenę, ar buvo įtrauktas į vis labiau stiprėjančią priverstinę mobilizaciją, Serhijus atsako tik tiek: „Mane pašaukė tėvynė“.
Mūšio lauke gausu savanorių
Kadenciją baigiantis Didžiosios Britanijos kariuomenės vadas generolas Patrickas Sandersas savaitės pradžioje pateko į laikraščių antraštes, kai kalbėjo apie „piliečių armijų“ poreikį karo atveju, nors ir nepasisakė už visuotinį šaukimą į kariuomenę.
Tačiau, jei ką nors rodo Ukrainos patirtis, priversti žmones mobilizuotis būtų tik laiko klausimas bet kuriai šaliai, išgyvenančiai nacionalinę krizę.
Šimtai tūkstančių ukrainiečių vyrų ir tūkstančiai moterų savanoriškai stojo į kovą, kai 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje.
Savanorių sumažėjo, tačiau Ukraina vis dažniau įsako savo vyrams mobilizuotis, nes aukų karo lauke vis daugėja. Moterims priverstinė mobilizacija netaikoma.
Nauji kariai vyresnio amžiaus
Nedidelė grupė besitreniruojančių karių šaudykloje atrodė vidutinio amžiaus ir nepatyrę.
Vienas naujokas, kurio vardas taip pat Serhijus, po šaudymo pratybų netyčia pamiršo pasiimti savo šautuvą.
Instruktorius pakvietė susigėdusį 46 metų vyrą, ir už bausmę liepė padaryti dešimt pritūpimų.
Civiliniame gyvenime dirbęs statybininku, tarnauti jis užsirašė praėjusių metų rugpjūtį.
„Noriu ginti savo tėvynę“, – sako jis.
Serhijus, žemo ūgio vyras pavargusiomis akimis, ką tik atliko savo pirmąją užduotį fronte, nors vis dar mokosi.
Paklaustas, koks tai buvo įspūdis, jis atsako: „Žinoma, buvo baisu“.
Ypač trūksta modernių ginklų
Instruktorius, pats anksčiau buvęs savanoriu, pradėjęs kariauti po Rusijos invazijos, sako, kad savo naujokams, išvykstantiems į frontą, gali pasakyti tik vieną: „Pirmyn, pirmyn, pirmyn“.
Žinomas šaukiniu „Saint“, instruktorius patvirtina, kad reikia daugiau karių, tačiau jis daug labiau pabrėžia didžiulį ginklų poreikį.
Žinutėje Ukrainos Vakarų sąjungininkams jis sako: „Mums reikia daugiau modernių ginklų, amunicijos, artilerijos, daugiau šautuvų, kulkosvaidžių. Norime sudeginti žemę po jų kojomis“.
Vos už aštuonių kilometrų nuo Rusijos pajėgų, fronto kariai pasakoja apie savo nusivylimą dėl to, kad neturi pakankamai šaudmenų, kad galėtų pataikyti į kiekvieną Rusijos taikinį.
„Mes norime dar labiau šaudyti, kad sudegintume žemę po jų kojomis“, – sako Denysas, padalinio vadas iš Ukrainos 22-osios brigados, kuri naudojasi sovietinių laikų haubicomis.
„Jei ne mes, tai kas?“
24 metų Denysas, profesionalus karys, pasakoja, kaip jis jaučiasi, kai netrukus prasidės tretieji karo metai.
„Žinoma, tai labai liūdna, – sakė jis. – Bet mes stengiamės išvyti rusus“.
Karys vardu Jevhenas yra dar vienas civilis, kuris buvo mobilizuotas praėjusiais metais. Tačiau jis jau turėjo ankstesnę karinę patirtį.
Paklaustas, kodėl jis kariavo, dviejų mažamečių vaikų tėvas sako: „Jei ne mes, tai kas? Mes turime... Mes turime“.
Daug laiko praleidžia slėptuvėse
Grėsmė dėl artėjančio rusų apšaudymo yra didelė, todėl dalinys daug laiko praleidžia po žeme įrengtose slėptuvėse.
Vadas parodo vieną iš jų, į kurią patenkama per tris ar keturis į žemę įkastus laiptelius ir trumpą tunelį.
Požeminė slėptuvė yra maždaug trijų metrų ilgio ir tiek pat pločio, o kad būtų jaukiau, ant sienų vietoje tapetų yra išklijuota plėvelė.
Ant grindų guli du čiužiniai, o didelis nešiojamas įkroviklis maitina šviesą ir kareivių mobiliuosius telefonus.
Erdve dalijasi pora kačių, kurios slepiasi nuo lauke tvyrančio šalčio. Kartu su dideliu benamiu šunimi, vardu Lucky, jos jau tapo komandos augintinėmis.
Pavojingiausias garsas mūšio lauke
Be civilių karių ir artilerijos, dar vienas skiriamasis kovų bruožas yra dronai.
Vienakrypčiai žudikai dronai ir bepiločiai orlaiviai, galintys numesti šaudmenis ant taikinių ir grįžti į bazę, kelia mirtiną grėsmę abiem pusėms.
Ukrainos fronte savanoriškai kariauti pasiryžę civiliai dažniau nei profesionalūs kariai per savo ankstesnę karjerą yra turėję patirties su bepiločiais orlaiviais. Dėl to jie yra idealūs dronų operatoriai.
„Dabar tai pavojingiausias garsas pasaulyje“, – sako karys, vardu Maksas, kai FPV (First Person View) vienakryptis dronas kamikadzė paleidžiamas ir skrodžia dangų per parodomąjį skrydį virš lauko Rytų Ukrainoje.
Maksas dirbo su bepiločiais orlaiviais kaip civilis dar prieš plataus masto invaziją ir savo patirtį perdavė specialiosioms pajėgoms „Omega“, kurios yra Ukrainos nacionalinės gvardijos dalis.
Komanda ką tik grįžo iš misijos Avdijivkos mieste, kuris yra pagrindinis Rusijos pajėgų taikinys ir kuriame vyko dideli mūšiai.
Kitas bepiločio orlaivio operatorius, pasivadinęs slapyvardžiu Rubenas, zigzagais apsuka ore vienakryptį droną, o paskui vėl nutupdo jį ant žemės.
Prieš invaziją jis buvo profesionalus karys ir prasidėjus karui nusprendė grįžti į kariuomenę.
„Taip yra todėl, kad tai yra mano šalis, šioje šalyje gyvena mano tėvai, gyvena mano draugai“, – sako jis.
Ukrainoje – tai pagrindinė motyvacija, kurią, kaip tikisi britų kariuomenės vadai, pradės jausti ir Jungtinės Karalystės visuomenė, jei karas paliestų visą Europą.
наро-жали пiдi-ров,
некуда девать.
Kaip jie sako: tegul durniai kariauja .
Gal jie ir teisūs ,kai sedi svetimoje šalyje naxaliavu
