Spalio 5 dieną įvykę rinkimai Brazilijoje tikrąja to žodžio prasme stabdė eismą gatvėse: daugiau ar mažiau šventiškai nusiteikę piliečiai ėjo rinkti savo prezidentą, nacionalinio parlamento narius ir valstijų senatorius. Jau to paties sekmadienio vakare elektroninių balsavimo kabinų dėka paaiškėjo rinkimų rezultatai: ketvirtą rinkimų kadenciją iš eilės Brazilijos politinėje arenoje dominuos Darbininkų partija (DP, Partido dos Trabalhadores). Žinoma, septintos pagal dydį pasaulio ekonomikos Brazilijos rinkimų rezultatai turės įtakos ir už pačios šalies ribų, tad įdomu apžvelgti, kokią politiką DP vykdė per tris buvusias kadencijas, už ką kritikuojama ir ką jos dominavimas reiškia tarptautinei bendruomenei.
Luiz Inácio Lula da Silva – populiariausias visų laikų Brazilijos prezidentas
2002 metais prezidento rinkimus laimėjus Luizui Inácio Lula da Silvai, brazilų vadinamam tiesiog Lula, o jo įkurtai Darbininkų partijai gavus daugiausia vietų šalies parlamente, prasidėjo DP era Brazilijos politikoje. Per pirmus aštuonerius jos metus – dvi Lulos kadencijas – Brazilijos ekonomika plėtėsi ganėtinai sparčiai. BVP augo net 6,1 proc. 2002-aisiais, tokiu pat greičiu ir 2007-aisiais, ir po susitraukimo iki –0,3 proc. šoktelėjo iki 7,5 proc. 2010-aisiais. Pasirinkusi kairiesiems nebūdingą griežtesnę fiskalinę politiką su įvairiomis skurdo ir socialinės atskirties mažinimo programomis, Lulos vyriausybė kiek anksčiau, nei planuota, baigė mokėti valstybės skolą Tarptautiniam valiutos fondui.
Bene didžiausias prezidento da Silvos aštuonerių metų valdymo laimėjimas ir yra minėtosios jo ir DP inicijuotos socialinės reformos. Pavyzdžiui, dėl dešiniųjų kritikuotos šeimų rėmimo programos, teikiančios išmokas skurdesnėms šeimoms su sąlyga, kad jos skiepys ir leis vaikus į mokyklą, remiančios per 12 milijonų namų ūkių, padidėjo vaikų, baigusių vidurinę mokyklą, procentas ir gerokai sumažėjo kūdikių mirtingumas. Skurdo lygis krito ir dėl fiskalinės atsakomybės įstatymo, žemės perskirstymo programos bei universalios nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos, kurią už jos laimėjimus sveikino ir Pasaulinė sveikatos organizacija. Trumpai tariant, per Lulos valdymo laikotarpį pasiekta įspūdingų rezultatų mažinant skurdą ir socialinę atskirtį, nuo kurių iki šiol kenčia visas Pietų Amerikos žemynas.
Ir nors daugybė opių problemų išlieka – skurdas ir socialinė atskirtis, neraštingumas, vaikų prostitucija, nusikalstamumas ir kt., – nenuostabu, kad, savo politika padėjęs apie 20 milijonų žmonių išbristi iš skurdo, prezidento postą 2010-aisiais Lula paliko turėdamas istorinį 90 procentų politinį palaikymą. „Lula gali didžiuotis tuo, jog net būdamas pirmasis Brazilijos prezidentas, nebaigęs jokio universiteto, jis įkūrė daugiausia universitetų ir technikos mokyklų“, – teigia „The Economist“.
Dilma Rousseff: sulėtėjusi ekonomika ir paaštrėjusi kritika
Žinant šitokius svarius prezidento Lulos laikotarpio laimėjimus, tiesiogiai prisidėjusius prie milijonų brazilų gyvenimo kokybės pagerėjimo, nenuostabu, jog jam baigus antrą kadenciją prezidento postą 2010 metais užėmė jo politinė įpėdinė Dilma Rousseff. Dilma – taip politikę vadina šalies piliečiai – tęsė kairiųjų vyriausybės politiką ir Tarptautinio valiutos fondo giriamas rinkos liberalizavimo reformas. Gerinamos socialinės garantijos ir itin žemas nedarbo lygis, šiais metais daugiausia siekęs vos 5,1 proc., ir toliau išliko vienais aiškiausių Dilmos ir DP politikos rezultatų.
Vis dėlto pirmąją – ir šiuo metu besibaigiančią – prezidentės Dilmos valdymo kadenciją lydėjo ir dideli nesklandumai. Šalies ekonomika gerokai sulėtėjo: BVP augimas 2013-aisiais siekė vos 2,2 proc., o šių metų antrą ketvirtį šalies ekonomika net susitraukė 0,9 procento. Šių metų rugsėjį infliacija pasiekė 6,75 proc., aukščiausią lygį nuo 2011-ųjų. Bandymas derinti kairiųjų ir dešiniųjų politikas, kaip ir buvo galima tikėtis, sulaukė kritikos iš abiejų pusių: iš dešiniųjų – už per didelį protekcionizmą, o iš kairiųjų – dėl savotiško partijos ideologijos išdavimo ir neįvykdytų pažadų intensyviau plėtoti infrastruktūrą. Na, o viena daugiausia žiniasklaidos dėmesio sulaukusių kritikos Dilmos vyriausybei formų galima laikyti Pasaulio futbolo čempionatą lydėjusius protestus, kurių dalyviai pasisakė prieš vyriausybės išlaidavimą.
Antras rinkimų turas ir posūkis į Rytus
Prieš rinkimus daug diskutuota, ar kritika Dilmai ir DP bus lemiamas veiksnys rinkėjams darant sprendimą. Nors vadinamasis „Lulos efektas“ Dilmos kadencijos metu blėso, pasitikėjimo DP, grįsto jos jau įvykdytais pažadais, užteko, kad rinkėjai dar kartą balsuotų už šią partiją per nacionalinius rinkimus. Ir nors antrasis prezidento rinkimų turas, vyksiantis spalio 26-ąją, negarantuoja Dilmai (42 proc. balsų pirmame ture) pergalės prieš centro ir dešiniųjų kandidatą Aecio Nevesą (Brazilijos socialdemokratų partija; 34 proc. balsų), aišku, jog didžiulių permainų šalies vidaus politikoje nebus. Jei prezidentu bus išrinktas A. Nevesas, pokyčiu taptų nebent didesnis vyriausybės neveiksnumas. Mat prezidentinė šalies valdymo sistema, kurioje prezidentas priklauso vienai partijai, o parlamento daugumą sudaro kita, gali reikšti didesnę politinių aklaviečių tikimybę.
Na, o kokia yra tikėtino Dilmos perrinkimo reikšmė tarptautinėje arenoje? Labiausiai tikėtina, jog antra Dilmos kadencija visų pirma reikš tolimesnį bendradarbiavimą su Rusija ir kitomis BRIKS šalimis, ypač Kinija. Brazilijos prekyba su Kinija per paskutinį dešimtmetį išaugo daugiau nei dešimteriopai, ir tai taip pat padėjo Brazilijai sumažinti finansinės 2008-ųjų krizės pasekmes šalyje. Dar 2009-aisiais Kinija aplenkė JAV ir tapo didžiausia Brazilijos prekybos partnere, ir tai iš dalies mažina – bet nepanaikina – Brazilijos priklausomybę nuo Vakarų, nors gal tik pakeičia ją priklausomybe nuo kito regiono. Brazilijos ir Rusijos santykiai pastaraisiais metais taip pat stiprėjo, tad galima tikėtis dar glaudesnio ekonominio ir karinio-techninio regionų milžinių bendradarbiavimo.
Galiausiai, dabartinės Brazilijos vyriausybės nenorą stipriau „gręžtis į Vakarus“ galima paaiškinti tiek pažvelgus į XX amžiaus šalies istoriją, tiek į praėjusių metų įvykius. 1970–1980 m. Pietų Amerikoje dešiniųjų diktatūrų vykdyta operacija „Kondoras“, kurią rėmė CŽV, neaplenkė ir Brazilijos, nuo 1964 iki 1985 metų valdytos karinės vyriausybės. Tarp tuomečio režimo persekiotų kairiųjų aktyvistų buvo ir Dilma Rousseff, trejus metus kalėjusi ir kalėjime kankinta. Na, o pernai nuskambėjęs JAV šnipinėjimo skandalas – žinoma, nė iš tolo neprilygstantis „Kondoro“ žiaurumams – nepagerino dvišalių valstybių santykių. Tad, nors savęs visiškai atkirsti nuo JAV Brazilija nei žada, nei tas būtų įmanoma, glaudesnis bendradarbiavimas su Kinija ir Rusija, o ne su JAV, atrodo daug labiau tikėtinas. Kitaip tariant, jei JAV savo nacionaliniais interesais laiko tokius ekonominius interesus kaip „Kondoro“ laikais, Brazilijos prezidento rinkimų rezultatai joms neturėtų patikti.
