Pastaruoju metu vykstančius politinius procesus galima įvardyti kaip NATO pastangas atnaujinti praėjusių metų vasaros pabaigoje įstrigusį dialogą su Rusija. Gruodžio 2–3 d. Briuselyje vykusiame Aljanso viršūnių susitikime priimtas sprendimas siekti laipsniškai atkurti konstruktyvų NATO ir Rusijos dialogą. Vienu pirmųjų žingsnių šia linkme laikytinas gruodžio 19 d. įvykęs Rusijos ambasadoriaus prie NATO Dmitrijaus Rogozino ir NATO generalinio sekretoriaus Jaapo de Hoopo Schefferio susitikimas. Jo metu nutarta jau sausio viduryje surengti pirmąjį (po šią vasarą prasidėjusio Rusijos ir Gruzijos karo) NATO ir Rusijos tarybos posėdį. Atsižvelgiant į tai, kad ši Taryba yra vienas pagrindinių Rusijos ir NATO komunikacijos kanalų, dvišalių santykių laipsniškas atnaujinimas jau šių metų pirmoje pusėje tampa objektyviai galimas.
Tokią NATO pozicijos dėl santykių su Rusija kaitą vargu ar galima laikyti spontaniška. Rezultatas veikiau nuspėjamas tarptautinio saugumo erdvės pokyčių kontekste.
Pagrindinis NATO argumentas – komplikuota padėtis Europos saugumo erdvėje
Žvelgiant iš NATO strateginių interesų perspektyvos, ieškoti dialogo su Rusija Aljansą pirmiausia verčia komplikuota padėtis Europos saugumo erdvėje. Daugiau nei tris mėnesius trukęs agresyvus Rusijos ir NATO žaidimas apogėjų pasiekė šių metų lapkritį, kai Rusija, reaguodama į spartėjantį Aljanso priešraketinės gynybos (PRG) skydo savo pašonėje kūrimą, pareiškė ketinanti Kaliningrado srityje dislokuoti raketinius kompleksus „Iskander“.
Toks Rusijos sprendimas, rodantis ketinimą imtis agresyvaus atsako į bet kuriuos jos strateginei politikai prieštaraujančius NATO veiksmus, gresia tapti kliūtimi kitais metais priimti galimus ginkluotės kontrolės susitarimus. Jau dabar kyla klausimas, ar šis Rusijos atsakas į NATO priešraketinio skydo Europoje kūrimą neprieštarauja planuojamai pasirašyti Strateginės ginkluotės kontrolės sutarčiai (vietoje šių metų gruodžio 5 d. baigsiančios galioti Rusijos ir JAV Strateginės puolamosios ginkluotės sutarties). Taip pat iki šiol lieka neaiškus Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties, kuriai Rusija moratoriumą paskelbė dar 2007 m. gruodį, likimas.
Svarbiausia priemone šiems klausimams spręsti NATO laiko šiuo metu mėginamą atnaujinti dialogą su Rusija. Kaip gruodžio 12 d. spaudos konferencijoje pažymėjo NATO informacijos biuro Rusijoje direktorė Isabelle Francois, komentuodama Rusijos sprendimą didinti raketinę ginkluotę Kaliningrade, „NATO ir Rusijos taryba buvo sudaryta tam, kad paverstų esamus prieštaravimus galimybėmis“.
Šis argumentas, nors ir laikytinas svariausiu, vis dėlto nėra vienintelis postūmis, verčiantis NATO ieškoti bendros kalbos su Rusija. Tokį sprendimą priimti paskatinusių priežasčių yra ir daugiau.
Kiti NATO argumentai atnaujinti politinius santykius su Rusija
Stringantys Aljanso santykiai su Rusija taip pat tampa neabejotinu kliuviniu formuojant ir įgyvendinant vieningą NATO politiką. Šią prielaidą paremtų pastaruoju metu didelio rezonanso sulaukęs Gruzijos ir NATO bei Ukrainos ir NATO santykių plėtros klausimas. Siekdamos savo strateginių interesų, nulemtų energetinės priklausomybės nuo Rusijos, ir/arba bijodamos galimų šios šalies ekonominių sankcijų kai kurios Aljanso valstybės verčia NATO vis atidėti efektyvių sprendimų dėl Gruzijos ir Ukrainos priėmimą.
Tokia padėtis Aljansui nėra palanki. Naujienų agentūros „Interfaks“ analitikų teigimu, dėl didėjančio ES vaidmens tarptautinėje politikoje lėtėjantis NATO strateginių sprendimų priėmimo procesas grasina jau artimiausioje ateityje sumažinti Aljanso įtaką sprendžiant regioninės ir tarpregioninės politikos klausimus. Todėl NATO dėl siekio išlikti įtakingu tarptautinės politikos dalyviu atnaujintas dialogas su Rusija (nepriklausomai nuo jo sėkmės) gali tapti viena iš efektyvių Aljanso įtakos mažėjimą stabdančių priemonių.
Rusija Aljansui būtina ir kaip „svarbus balsas“ sprendžiant į tarptautinio saugumo darbotvarkę patenkančius klausimus. Kaip žinia, šiuo metu Aljansui išlieka aktualios Irano branduolinės programos, terorizmo, piratavimo, stabilumo užtikrinimo Afganistane ir daugybė kitų problemų. Atnaujintas dvišalis Rusijos ir NATO dialogas galėtų tapti svariu argumentu aktyvioms bendros pozicijos paieškoms, taigi ir prielaida greičiau ir efektyviau šioms problemoms spręsti tarptautiniu mastu.
Galiausiai, žvelgiant siauriau, kaip NATO argumentą santykių su Rusija apribojimams panaikinti galima nurodyti ir neabejotiną šios priemonės neefektyvumą siekiant stabilizuoti Rusijos ir Gruzijos santykius. Sustabdydamas dialogą su Rusija šių metų rugpjūtį Aljansas siekė priversti Rusiją trauktis iš Gruzijos – „parodyti pagarbą Gruzijos teritoriniam vientisumui ir demokratiškai išrinktai valdžiai atitraukiant Rusijos kariuomenę iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. buvusių ribų“. Kaip žinome, šis tikslas nėra pasiektas iki šiol. Todėl NATO sprendimą atnaujinti santykius su Rusija galima laikyti ir viena iš prielaidų ieškoti alternatyvių priemonių opia problema tarptautinei bendruomenei tapusiam Rusijos ir Gruzijos santykių klausimui spręsti.
Dėl šių įvairių argumentų gruodį NATO žengti pirmieji žingsniai link suartėjimo su Rusija vertintini kaip savalaikis atsakas į Aljansui šiuo metu kylančius iššūkius. Todėl – ir kaip neabejotinai būtinas sprendimas Rusijos įgyvendinamos strateginės politikos kontekste.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
