Pats sėkmingiausias pasaulio karinis aljansas ieško naujo vadovo. Sausio 26 dieną NATO valstybių narių ambasadoriai pradės diskusijas dėl to, kas turėtų pakeisti dabartinį aljanso generalinį sekretorių Jaapą de Hoopą Schefferį, kuris iš posto pasitrauks jau šią vasarą. Sprendimas galėtų būti priimtas jau per balandį vyksiantį NATO šešiasdešimtmečio suvažiavimą, tačiau tokia data gali pasirodyti per ankstyva naujajai Amerikos administracijai.
NATO didžiuojasi, kad, neiššovusi nė vieno šūvio, laimėjo Šaltąjį karą ir suvienijo Europą vykdydama ekspansiją į Rytus. Tačiau dabartinę nuotaiką galima apibūdinti kaip sunkumą ir neužtikrintumą. NATO karas Afganistane klostosi blogai, o aljanso nariai nesutaria dėl tolimesnės plėtros. Santykiai su kaimyne Briuselyje – Europos Sąjunga – yra paralyžiuoti, nepaisant to, kad dauguma valstybių priklauso abiems organizacijoms. Be to, naujajam NATO generaliniam sekretoriui teks spręsti ir klausimus dėl Europos valstybių nenoro didinti išlaidas gynybai ir atsakyti į klausimą, kiek karinio planavimo reikia siekiant susitvarkyti su vis garsiau ginklais žvanginančia Rusija.
Dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras ir buvęs gynybos ministerijos vadovas Radoslawas Sikorskis kol kas, atrodo, yra potencialiausias kandidatas į generalinio sekretoriaus kėdę. Oksforde mokslus baigęs pabėgėlis nuo komunizmo gali būti laikomas Europos susivienijimo simboliu, teigia jo šalininkai. Jis užtikrintai vadovauja naujai pertvarkytai ir suminkštėjusiai Lenkijos užsienio politikai ir pažįsta Afganistaną nuo pat Šaltojo karo dienų. Tačiau gerus santykius su Rusija palaikančios Vakarų Europos šalys, ypač Vokietija, baiminasi, kad toks paskyrimas suerzintų Maskvą.
Kita galimybė rinktis kandidatą iš Rytų Europos yra buvęs Bulgarijos užsienio reikalų ministras Solomonas Passy. Jis jau yra vadovavęs Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai – plačiam saugumo forumui, kuriam priklauso ir Rusija. Tokiu atveju jis gali būti labiau priimtinas Kremliui. Tačiau jo šansai taip pat nėra geri, nes dauguma sąjungininkų nori, kad generaliniu sekretoriumi taptų žmogus, turintis politinės įtakos, „kažkas, į kurio telefono skambučius atsakinėtų Europos lyderiai“, teigia vienas NATO atstovas.
Įtakingu politiku gali būti laikomas Andersas Foghas Rasmussenas. Nuo 2001 metų, būdamas Danijos ministru pirmininku, jis siuntė savo karius tiek į Iraką, tiek į Afganistaną. Tačiau manoma, kad A. F. Rasmussenas labiau yra suinteresuotas tapti pirmuoju nuolatiniu Europos Sąjungos prezidentu, jei tokia pozicija kada nors bus sukurta. Radikalių islamistų pasipiktinimas Danijos laikraščiuose išspausdintomis pranašo Mahometo karikatūromis gali taip pat būti problema: sąsajos su Danija gali nepadėti nuraminti Talibano kovotojų Afganistane.
Dar du kandidatai į generalinio sekretoriaus poziciją yra kanadiečiai Peteris MacKay ir Johnas Manley. Vienas jų dirba šalies gynybos ministru, o antrasis vadovavo šalies užsienio diplomatijai. Kanada transformavo savo karines pajėgas ir sunkiai kovėsi Afganistane. Tačiau NATO veikiausiai labiau pritartų kandidato iš ES kandidatūrai, nes taip būtų siekiama panaikinti prieštarą tarp šių dviejų organizacijų. Jei taip, tai iš lenktynių dėl NATO generalinio sekretoriaus kėdės iškrenta dar vienas kandidatas – Norvegijos užsienio reikalų ministras Jonas Gahras Store.
Vienas iš Didžiosios Britanijos kandidatų yra buvęs gynybos sekretorius Desas Browne'as. Tačiau Didžioji Britanija džihadistų gretose yra dar labiau nekenčiama nei Danija. D. Browne'as praėjusiais metais neteko ministro kėdės, be to, jam nepadės ir faktas, kad iki 2003 metų generalinio aljanso sekretoriaus pareigas ėjo kitas britas – George'as Robertsonas. Prancūzijos kandidatas galėtų tarsi užantspauduoti balandžio mėnesį vyksiantį šalies sugrįžimą į NATO karinę struktūrą. Tačiau dauguma sąjungininkų veikiausiai norės palaukti dar ilgiau ir įsitikinti, kad Prancūzija iš tikro nebesirengia būti viską trikdančių aljanso valstybių narių grupės lydere.
Šis vaidmuo veikiausiai dabar atiteks Vokietijai, kuri smarkiai riboja savo karių veiklą Afganistane ir palaiko glaudžius ryšius su Rusija, o tai erzina buvusias sovietines satelites. Kai kurie asmenys NATO viduje mano, kad geriausias būdas neleisti, kad Berlynas virstu naujuoju Paryžiumi, būtų Vokietijos atstovo, pasižyminčio proamerikietiškumu, patvirtinimas NATO generaliniu sekretoriumi.
