Nors Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Machmūdas Achmadinežadas) kol kas gali džiaugtis aukštomis naftos kainomis, jo viešpatavimui Irano Islamo Respublikoje neužilgo gali ateiti galas. To priežastis galėtų būti „kvapą gniaužiančios“ prezidento nesėkmės ekonomikos fronte, kurios gali lemti jau šių metų kovą vyksiančių parlamento rinkimų rezultatus, antradienį skelbia britų dienraščio „The Times“ apžvalgininkas.
Kovo mėnesį Irane vyksiantys parlamento – Madžliso – rinkimai turėtų pirmą kartą rimtai išmėginti M. Ahmadinejado populiarumą – ne tik paprastų rinkėjų, bet ir musulmonų šiitų religinio elito, iki šiol laikančio savo rankose daugelį šios šalies valdžios svertų, tarpe. Pastaruoju metu netgi aukščiausiasis Irano dvasinis ir politinis lyderis, ajatola Ali Khamenei (Ali Chamene‘i), ėmė reikšti savo nepasitenkinimą kai kuriais M. Ahmadinejado sprendimais, ir juo netruko pasekti kiti įtakingi kritikai. Svarbu pažymėti – kad ir koks svarbus būtų M. Ahmadinejado indėlis konfrontacijoje su Vakarais, tokiu būdu įtvirtinant nacionalinę iraniečių savigarbą, šioje veikloje jis tikriausiai galėtų būti be didesnių problemų pakeistas kitu asmeniu, priimtinesniu islamo žinovams, ir galbūt netgi lygiai tokiu pat nenuolaidžiu ultimatyviems JAV ir kitų užsienio valstybių reikalavimams.
Kadangi Irane nėra politinių partijų, prieš parlamento rinkimus kandidatūras kelia atskiri individai, o iš jų „tinkamas“ dalyvauti rinkimuose atrenka 12 narių Sergėtojų taryba. Anksčiau ji buvo ne kartą kritikuota už tai, kad už borto esą palieka daugelį reformų šalininkų. Šį kartą, kaip pastebi „Voice of America“ apžvalgininkas, reformatoriai į parlamento rinkimus žengia su nemenku entuziazmu, jog būtent dabar jiems pavyks suduoti M. Ahmadinejadui pirmą rimtą smūgį, ir tokiu būdu pasiruošti dar svarbesniam įvykiui – 2009 metų prezidento rinkimams.
Nuo pat gana netikėtos M. Ahmadinejado, 2005 metų prezidento rinkimų kampanijos metu pažadėjusio perskirstyti šalies turtus ir padėti vargšams, pergalės dienos jo kritikai prognozavo, kad pavojingas ekonomikos klausimų ignoravimas galiausiai nulems kontroversiškojo politiko karjeros pabaigą. Atėjus 2008 metams, M. Ahmadinejadas vis dar lieka savo poste, suteikiančiame jam galimybę kovoje dėl teisės plėtoti branduolinę technologiją kibti į atlapus JAV ir kitų Vakarų valstybių vadovams, ir nerodo ketinimų pasitraukti.
Irano prezidentą paviršiuje šiuo metu vis dar laiko trys banginiai, neleidžiantys jam galutinai nuskęsti šalies politikos vandenyne. Pirmasis – tai jau minėta naftos kaina pasaulinėje rinkoje, kuri jau kone įsitvirtino ties 100 JAV dolerių už barelį atžyma, ir tokiu būdu viršijo daugumą ankstesnių specialistų prognozių, teigia dienraštis. Tuo tarpu M. Ahmadinejadui atėjus į valdžią, naftos kaina siekė „vos“ 60 JAV dolerių už barelį. Antrasis banginis – tai vis dar neblėstanti vargingiausių Irano gyventojų parama M. Ahmadinejadui ir jo skleidžiamai žiniai, o trečiasis – sąlyginė M. Ahmadinejado sėkmė, kol kas lydinti jį žodinėje kovoje dėl branduolinių technologijų su Vakarais.
Kas M. Ahmadinejadui ir jo šalininkams šiuo metu turėtų kelti ypatingą nerimą, teigia „The Times“, yra neatsargi ekonominė politika, pernelyg pasikliaujanti šiuo metu už naftą gaunamais doleriais. Nepaisant to, kad per pirmuosius dvejus jo prezidentavimo metus pajamos už naftą siekė 120 milijardų JAV dolerių – daugiau nei ajatola Akbaras Hashemi Rafsanjani (Akbaras Hašemi Rafsandžani) surinko per visus aštuonerius savo valdymo metus (1989-1997), M. Ahmadinejadas nepasikuklino „suvalgyti“ jo tiesioginio pirmtako, buvusio prezidento Mohammedo Khatami (Muchamado Chatami), palikto naftos atsargų fondo lėšų. Irano centrinio banko duomenimis, pirmaisiais savo valdymo metais M. Ahmadinejadas iš šio fondo įvairioms reikmėms paėmė 35,3 milijardo, o antraisiais – jau net 43 milijardus JAV dolerių.
M. Ahmadinejado išlaidos, ko gero, apskritai reikalautų atskiro aptarimo, kadangi dalis jų slepiasi už įvairių religinių fondų pervedimų, ir apskritai nėra kontroliuojamos ministrų ar parlamento narių, pabrėžia „The Times“. Visgi tam tikrą įspūdį apie dabartinį valstybės išlaidų lygį leidžia susidaryti metinė infliacija, Irane pakilusi nuo 12 iki 19 procentų. Greta gana įspūdingos infliacijos, šalis susikuria ir su kita nemaža problema – augančiu bedarbių skaičiumi. Apžvalgininko teigimu, daugelį iš darbų išvijo netikėtas valdžios sprendimas beveik du kartus padidinti minimalų atlyginimą. Kai kurie Madžliso nariai jau atvirai kalba apie tai, kad oficiali statistika neatitinka tikrovės, ir bedarbiai šiuo metu esą sudaro bent 20, o ne 10 procentų visų šalies gyventojų, kaip yra skelbiama.
Vienas iš perspėjimų apie netoliese tykančią krizę buvo ir praeitų metų birželio 27 dieną Irane netikėtai įvestas benzino normavimas, kas ketvirtoje pagal naftos eksporto mastus pasaulio valstybėje iki tol buvo sunkiai įsivaizduojamas reiškinys.
Rašydamas apie M. Ahmadinejado išlaidumą, dienraščio apžvalgininkas atkreipia dėmesį ir į tai, jog ankstesnieji Irano prezidentai buvo priversti taupyti ir laikytis konservatyvesnės finansinės politikos. Cituojamoje tyrinėtojo Ali Ansari‘o ataskaitoje Tarptautiniam strateginių studijų institui teigiama, jog viena iš priežasčių, nulėmusių ankstesnį revoliucinės Islamo respublikos stabilumą, buvo būtent ta, jog buvo stengiamasi tiksliai nuspėti naftos kainų svyravimus ir pasiruošti galimai juodai dienai. Šiuo metu, M. Ahmadinejadui ir toliau įvairiais būdais reiškiant įsitikinimą savąja „dangiška“ misija, jo kritikai laukia, kol prezidentavimą pertrauks rimtesnė ekonominė krizė, primena „The Times“.
Parengė Antanas Manstavičius
