Turbūt didžiausia staigmena tapo tai, kad vyriausybėje liko gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas. Kartu su švietimo ir mokslo ministru A. Fursenka jis buvo pirmas kandidatas į „aukas“, nes didelė dalis kariškių ir karinių ekspertų daugiau negu neigiamai vertina jo darbą (ypač siautėja žinoma REN TV laida „Karinė paslaptis“). Todėl A. Serdiukovo išsaugojimas beveik visiems tapo tikru šoku, ir iš karto prasidėjo bandymai paaiškinti, kodėl gi taip atsitiko. Versijos yra kelios. Laikraštis „Kommersant“ rašė, kad V. Putinas svarstė kelias kandidatūras į gynybos ministro postą: valstybinės korporacijos „Rostechnologiji“ vadovo Segejaus Čemezovo, Federalinės kosminės agentūros vadovo Vladimiro Popovkino bei ankstesnės vyriausybės vicepremjero Dmitrijaus Rogozino. Tačiau, laikraščio tvirtinimu, pirmieji du netiko (tai suprantama, nes, pavyzdžiui, V. Popovkinas savo srityje nelabai susitvarko), o D. Rogoziną galiausiai buvo nuspręsta palikti vicepremjeru, atsakingu už karinės pramonės komplekso veiklą ir gynybos reikalus. Bet juk A. Serdiukovą vis tiek galima buvo išmesti. Šiame kontekste politologas Vladimiras Vasiljevas pažymėjo, kad tokiu savo žingsniu V. Putinas pademonstravo, jog jis yra padėties šeimininkas ir niekas negali jam nurodinėti – net visuomenės, ir ypač didelės dalies kariškių, nuomonė. Kitaip tariant, paaukoti tam tikrus ministrus dėl visuomenės ramybės tikrai reikėjo ir šiam vaidmeniui buvo pasirinkti A. Fursenka ir VRM ministras R. Nurgalijevas (kaip ministerijos, kurią pastaruoju metu lydėjo dideli skandalai, vadovas), o A. Serdiukovo atveju prezidentas kaip ir nusprendė parodyti, kad paskutinis žodis vis tiek yra jo.
Tačiau įtikimiau šiuo atveju skamba žinomo Rusijos karinio apžvalgininko Viktoro Baraneco nuomonė, kuria labiau galima pasitikėti dar ir todėl, kad pastaruoju metu jis dažnai pradėjo rodytis federaliniuose TV kanaluose, kur jam leidžiama uždavinėti klausimus aukščiausiems šalies vadovams, ir apskritai tapo artimas valdžiai. Tai štai, jis pasakė taip: „Aš domėjausi šiuo klausimu labai labai aukštai ir man pakankamai aiškiai atsakė, jog Serdiukovą paliks dar vieniems metams, kad ištaisytų tuos didžiulius trūkumus, kurių jis pridarė per karinę reformą. Štai toks buvo paaiškinimas.“ Apskritai tai labai panašu į V. Putino darbo stilių: jis ne kartą minėjo, kad nemėgsta keisti pavaldinių, nes dirbti sugeba visi – reikia tik juos priversti. Taip pat logiška, kad vicepremjeru liko D. Rogozinas, kuris papildomai kontroliuos „prasikaltusį“ gynybos ministrą. Ir vis dėlto A. Serdiukovo nušalinimas būtų suprantamesnis žingsnis, nes vargu ar jis staiga pradės „kasti žemę“.
Antras diskutuotinas momentas yra tas, kad didelė dalis ministrų išėjo iš vyriausybės, bet (!) – perėjo į Prezidento administracijos aparatą kaip padėjėjai (A. Fursenka, E. Nabiulina, T. Golikova). Tokia rokiruotė atrodo kaip pasityčiojimas ir iš dalies paverčia vyriausybės atnaujinimą – kaip valdžios reakciją į visuomenės poziciją – absurdu: jeigu žmonės netinkami vykdyti ministrų pareigas, ar nereikėtų juos pasiųsti kuo toliau, o ne perkelti į ne mažiau reikšmingas vietas? Tai, kad V. Putinas to nepadarė, netiesiogiai patvirtina hipotezę, kad rusiško valdančiojo elito gretose jaučiamas kadrų stygius, atitinkamus veikėjus nėra kuo pakeisti (tai yra pakeisti, žinoma, galima, bet tai bus naujas žmogus, ne iš savų). Galbūt tam, kad pakeistų situaciją, V. Putinas prieš metus ir įkūrė Visos Rusijos liaudies frontą ir paskyrė savo įgaliotuoju atstovu Uralo federalinėje apygardoje „paprastą vyrą iš Tagilo“ – korporacijos „Uralvagonzavod“ cecho viršininką I. Cholmaskichą. Tačiau atskiri atvejai kol kas nekeičia bendro paveikslo.
Tam tikra intriga tapo vicepremjero Igorio Sečino išėjimas iš vyriausybės. Bet ji truko neilgai: greitai I. Sečinas buvo paskirtas valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ prezidentu. Viena vertus, galima sakyti, kad ministrų kabinete nebeliko artimo V. Putino bendražygio, kuris prižiūrėtų D. Medvedevą. Kita vertus, ten liko, pavyzdžiui, V. Surkovas, o I. Sečinas vadovaus vienai didžiausių Rusijos energetinių kompanijų, o tai iš esmės prilygsta postui vyriausybėje.
Apie ministrų kabineto naujokus kalbėti dar anksti. Kaip sakoma, gyvenimas parodys, bet pirminį neblogą įspūdį sudaro naujas VRM vadovas Vladimiras Kolokolcevas. Jis visiškai teisingai pažymėjo, kad didžiausia problema jo kuruojamoje srityje yra žmonių nepasitikėjimas pareigūnais (net baimė, kas civilizuotoje valstybėje yra nonsensas), o kad situacija pasikeistų, būtina sugriežtinti discipliną. Be to, optimistiškai nuteikia jo teiginys, kad piliečiams nereikia kabinetinių generolų. Pats V. Kolokolcevas jau spėjo asmeniškai atlikti kelis netikėtus patikrinimus ir jeigu tai ne laikini viešieji ryšiai, o tikras jo darbo stilius, galbūt kas nors Rusijos vidaus reikalų sistemoje ir pagerės.
Lietuvai yra aktualios galimos permainos Rusijos užsienio politikoje, ir šiame kontekste nieko džiuginančio: užsienio reikalų ministro postą išsaugojo (beje, vienas iš nedaugelio) Sergejus Lavrovas, kurio požiūris į tarptautinę politiką yra toks pat vanagiškas kaip ir V. Putino. Kaip šiuo atveju pažymėjo informacinės agentūros BNS vadovas Artūras Račas: „Tai, jog Sergejus Lavrovas išsaugojo vietą naujoje Rusijos vyriausybėje, gali reikšti, kad Rusija neatsisakė idėjos dalinti pasaulį į savo ir kažkieno dar interesų zoną. Baltijos valstybes Rusija toliau traktuoja kaip išskirtinę savo interesų sferą, nors Lietuva, Latvija ir Estija nenori likti Maskvos įtakos zonoje. Reikia manyti, kad šioje horizontalėje, žiūrint iš Rusijos pusės, mažai kas pasikeis. Netgi vargu ar kas nors pasikeis. Imperinės ambicijos, kurių apologetu Lietuvai pastaraisiais metais buvo būtent užsienio reikalų ministras Lavrovas, niekur nedings“, – konstatavo A. Račas.
Apskritai Rusijos vyriausybės kaitoje buvo nemažai įdomių momentų, bet tai jau labiau niuansai. Baigiant reikėtų didesnį dėmesį atkreipti į kitą įdomų dalyką. Kai D. Medvedevas oficialiai tapo ministru pirmininku, matyti, kad V. Putinas nori jį sureikšminti tarptautinės bendruomenės ir Rusijos akyse. Pavyzdžiui, prezidentas vietoj savęs pasiuntė premjerą į G8 susitikimą ir į turbūt artimiausią Rusijai Kazachstaną. Be to, D. Medvedevas pradeda apaugti „savo“ žmonėmis (tokiais kaip vicepremjeru tapęs Arkadijus Dvorkovičius, kuris yra gana nykus, bet kyla kartu su šefu). Tokia įvykių eiga leidžia daryti prielaidą, kad tam tikru metu gali atsitikti taip, jog D. Medvedevas nepastebimai taps realiu, o ne butaforiniu valdžios poliu, kurį V. Putinas faktiškai kuria savo rankomis. O tada 2018-ieji iš paprastos tarpinės stotelės gali virsti kovos arena.
