Teko skubiai keisti
Politologo manymu, dabartinė Vladimiro Putino priešrinkiminė kampanija nebuvo tipinė ir skyrėsi nuo prieš tai buvusių – tiek ankstesnių V. Putino kampanijų, tiek praeitos dabartinio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo kampanijos. Pasak N. Maliukevičiaus, šįkart kampaniją teko skubiai keisti ir stiprinti iš gynybinės pozicijos: „Matome, kokie procesai vyksta dabartinėje Rusijoje su demokratiniu pasipriešinimu. Kampaniją teko kardinaliai keisti. Tuo metu, kai „Vieningos Rusijos“ partijos suvažiavime buvo pareikšta, kad V. Putinas sieks prezidento posto, tai buvo deklaruota iš labai savimi pasitikinčio politinio elito pozicijų. Matėsi, kad jau buvo sudėlioti priešrinkiminės kampanijos akcentai. Bet įvyko tas, kas realiai ir turėjo įvykti. Valdžia savimi per daug pasitikėjo, o visuomenė pasipriešino. Dėl to kampanija iš principo keitėsi ir tapo labiau gynybinio pobūdžio.“
Jonukas melagiukas
Eksperto manymu, kalbos apie planus pasikėsinti į V. Putino gyvybę turėtų sukelti šypseną ir nepasitikėjimą: „Ir vėl rinkimai, ir vėl versijos apie pasikėsinimus, apie išorinius priešus.“ N. Maliukevičiui tokie Rusijos premjero pareiškimai priminė patarlę apie Jonuką melagiuką, kuris meluodavo, kad skęsta, o žmonės subėgdavo jo gelbėti: „Kai atsiras reali grėsmė ar įvyks nelaimė, gali būti, kad žmonės žiūrės su šypsena ir nebepriims šios informacijos kaip tikros. Viskas iš tiesų labai panašu į priešrinkiminį šou. Yra visi pagrindiniai elementai – ir čečėnai, ir pasikėsinimai į V. Putiną, ir saugumo operacijos.“ Pasak N. Maliukevičiaus, dar kartą naudojamas tas pats strategijos elementas – priešai viduje ir priešai išorėje. Galima atkreipti dėmesį į V. Putino teiginius apie Baltijos valstybės: Latvija ir Estija nesielgia pagal žmogaus teisių normas, diskriminuoja rusų mažumas. Eksperto manymu, tokia schema yra universali ir naudojama ne tik Rusijoje, nors Kremlius ją pasitelkia gerokai dažniau.
Kampanijos erozija
Komentuodamas Vakarų žiniasklaidoje pasirodžiusius straipsnius apie savotišką V. Putino kampanijos erotizaciją, N. Maliukevičius teigia, kad tai aktyviau buvo daroma anksčiau. Šiuos sugebėjimus turbūt reikėtų priskirti Kremliaus viešųjų ryšių specialistui Vladislavui Surkovui. Tačiau dabar tie žmonės, vykdę savotišką V. Putino idealizavimo strategiją, nėra didelėje Kremliaus malonėje: „Daugelis šneka, kad būtent jų strategija ir žlugo, kai prasidėjo toks visuomenės nepasitenkinimas ir demokratinis judėjimas. Pastarosiomis savaitėmis tokia strategija nebebuvo akcentuojama. Turbūt labiau reikėtų kalbėti ne apie kampanijos erotizaciją, o apie savotišką kampanijos eroziją. Tie žmonės, kurie pateko į nemalonę, buvo pastumti į šalį nuo kampanijos įgyvendinimo.“
Tyla prieš audrą
N. Maliukevičius pritaria nuomonei, kad šis priešrinkiminis laikotarpis ir kandidatų priešrinkiminės kampanijos nebuvo kažkuo išskirtinės. Pasak jo, visi yra tam tikrame laukimo momente: „Kampanijos nykios, bet visi laukia tos dienos, kai kažkas įvyks arba neįvyks nieko – ar pasikartos nauja V. Putino kadencija, ar įvyks kažkas kitas.“ Todėl tokio pobūdžio kampanijos reprezentuoja savotišką štilių prieš pačius rinkimus ir po jų vyksiančius procesus – savotiška tyla prieš audrą: „Neaišku, ar įvyks audra, ar prireiks antro turo. Nebūtina kalbėti apie visišką V. Putino žlugimą, bet net ir tokie praradimai jau būtų didelis judėjimas demokratinėms jėgoms, ir tai dar labiau pakeistų jėgų balansą.“
M. Prochorovas nuvylė
Ekspertą kiek nustebino, kad, atsižvelgiant į Michailo Prochorovo asmenybės neordinarumą, iš jo nebuvo sulaukta kažkokios originalesnės kampanijos. N. Maliukevičius yra labiau linkęs išskirti M. Prochorovo seserį ir jos vaidmenį debatuose: „Ji pasirodė tikrai labai gerai. Netgi pasirodė komentarų, kad galbūt buvo pasirinktas ne tas kandidatas – galbūt kaip tik reikėjo iškelti M. Prochorovo sesers kandidatūrą, o ne jo paties, nes jo oratoriniai gebėjimai ar mokėjimas įtikinti neatsiskleidė per šitą kampaniją.“
Žiniasklaidos vaidmuo
Pagrindiniai Rusijos televizijos kanalai ir toliau išlieka valdžios informacijos skleidimo įrankiais. Tačiau, pasak N. Maliukevičiaus, eteryje atsirado savotiškas disbalansas: „Anksčiau televizijos eteris tarp D. Medvedevo ir V. Putino buvo dalijamas maždaug per pusę – vienas reportažas apie D. Medvedevo darbus, kitas – apie V. Putino. Dabar D. Medvedevas atitrauktas į antrą planą. Tai rodo valdžios susitarimą dėl to, kas bus toliau, o ne kažkokios rinkiminės konkurencijos svarbą Rusijoje. N. Maliukevičiaus manymu, gerokai įdomesni procesai vyksta laisvesnėje žiniasklaidos dalyje, ypač internetinėje erdvėje, pavyzdžiui, tokiose interneto televizijose, kaip „Dožd“: „Tiems, kas bando sekti situaciją, verta bandyti remtis būtent tokiais šaltiniais.“
Dr. Nerijus Maliukevičius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas ir mokslo darbuotojas. Jo moksliniai interesai yra žiniasklaida ir politiniai konfliktai, informacinis karas bei Rusijos studijos. Institute jis dėsto „Tarpkultūrinės komunikacijos ir konfliktų valdymo“ bei „Žiniasklaidos ir konfliktų“ kursus.
Taip pat skaitykite:
A. Piontkovskis: V. Putino nuopuolis – tik laiko klausimas
V. Jurkonis: Rusijoje eiliniam rinkėjui nėra iš ko rinktis
Rusija kaltina Lietuvą opozicijos provokatorių apmokymu (foto)(video)
