Prieš keletą mėnesių jau teko rašyti straipsnį tokia tema. Tada nagrinėjau roko muzikos fenomeną Rusijoje ir tai, kokias metamorfozes jis išgyvena šiandien. Nemažą dėmesį skyriau ir roko muzikantų santykiams su dabartine Rusijos valdžia. Tačiau muzikos ir politikos tema pasirodė esanti žymiai platesnė. Grįžti prie jos šiuo atveju paskatino vienas dokumentas, priimtas kaimyninėje Baltarusijoje. Tiksliau – Baltarusijos prezidento įsakymas nr. 259 „Apie gastrolinę ir koncertinę veiklą Baltarusijos respublikos teritorijoje“. Šis dokumentas pasirodė gegužės 13 dieną. Komentuodamas jį baltarusių apžvalgininkas Maksimas Žbankovas pasakė labai paprastai ir tiksliai: „Kalba eina apie ideologinės kontrolės sugrįžimą į muzikinę sceną. Faktiškai – tai cenzūra, sukurta pagal sovietmečio tradicijas“.
Nėra paslaptis, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka siekia kontroliuoti visas savo respublikos gyvenimo sritis. Šiuo atžvilgiu jis veikia kaip standartinis diktatorius. Kiek žinau, Baltarusijos muzikantų – ypač grojančių „ideologiškai kenksmingą“ roko muziką ir priešiškai žiūrinčių į autoritarinius šalies valdymo principus – gyvenimas ir taip nebuvo rožėmis klotas. Prezidento įsakymas nr. 259 tik įteisino galimybę susidoroti su bet kuriuo nepatogiu muzikiniu (ar teatro) kolektyvu – tai matyti iš jo teksto. Nors įsakyme nurodoma, kad juo siekiama užtikrinti „aukštą meninį renginių lygį“, kartu pabrėžiama, jog dar vienas įsakymo tikslas – „neleisti vykdyti renginius, kuriuose slypi grėsmė nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, visuomenės dorovei ir sveikatai, piliečių teisėms ir laisvėms“.
Nuo naštos prašyti leidimo pasirodymams ir derinti pasirodymų programas nuspėjamai yra atleistos tam tikros institucijos – filharmonija, valstybinės koncertinės salės, televizijų kanalai ir t.t. Visiems kitiems, norintiems organizuoti kokį nors pasirodymą ar koncertą, teks susidurti su biurokratinėmis kliūtimis ir specialia komisija, kuri vertins renginio programą, o reikalui esant ir organizuos išankstinę muzikinių kolektyvų perklausą. Po visų šių procedūrų bet koks koncertas ar pasirodymas gali būti uždraustas, kaip „neatitinkantis aukšto meninio lygio“ (ir vargu ar šioje situacijoje padės argumentas, jog dėl skonių nesiginčijama).
Prisidengdamas rūpesčiu dėl renginių meninio lygio ir piliečių dorovės, sveikatos, teisių bei laisvių, A. Lukašenkos režimas tiesiog bando užtikrinti savo neliečiamybę. Čia galima priminti teiginius iš mano ankstesnio straipsnio apie muziką ir politiką, kurie yra aktualūs ir šiuo atveju. Prieš keletą mėnesių aš rašiau, jog valdžiai nereikia nuvertinti muzikantų (ypač – labai populiarių) galimybės daryti įtaką visuomenei, nes kartais jie sugeba veikti visuomenės nuomonę ne blogiau, negu viešųjų ryšių atstovai. Be jokių abejonių Baltarusijos valdžia tai supranta. Tai, kad toks įsakymas, labai primenantis sovietmetį, buvo priimtas – nenuostabu. Įdomesnis yra kitas dalykas – kokios bus šio įsakymo pasekmės?
Galima numanyti, kad kuo ilgiau gyvuoja Lukašenkos režimas, tuo daugiau fobijų jį kamuoja. Nežinau, ar Baltarusijos prezidentas naktimis sapnuoja „piktus rokerius“, bet įsakymas nr. 259 akivaizdžiai buvo priimtas tam, kad pagerintų kovos su ideologiniais priešais galimybę. Tačiau tai kartu buvo ir gana neapgalvotas žingsnis. Atrodo, jog Baltarusijos prezidento administracijoje nesuprantama, jog draudimais mažai ką galima pasiekti. Ankščiau rašydamas apie situaciją Rusijoje aš pabrėžiau, kad Kremlius „bando prijaukinti“ muzikantus (kitas klausimas, kad ne visi leidžiasi būti „prijaukinami“). Tai kitokia, ir, kaip rodo Maskvos praktika – efektyvesnė, strategija. Tačiau oficialus Minskas nenori gilintis į tokias subtilybes.
Iš tikrųjų, nors tai ir gali nuskambėti keistai, Baltarusijos opozicines jėgas galima tik pasveikinti su prezidento įsakymu nr. 259. Kiek žinau, neformali Baltarusijos scena (tai, ką galima pavadinti anglišku žodžiu underground) yra gana stipri. Vargu ar po A. Lukašenkos įsakymo Baltarusijoje išnyks neformalūs ir neoficialūs pasirodymai, tačiau nuo šių metų gegužės 13 dienos kiekvienas toks pasirodymas automatiškai tampa politine protesto akcija. Kiekvienas tokio pobūdžio koncertas, nors ir apolitiškas iš esmės, gali būti vertinamas kaip laisvos opozicinės valios išraiška. Galiausiai, naujoji koncertinės veiklos tvarka padės jaunimui geriau perprasti A. Lukašenkos režimo absurdiškumą, todėl drįstų teigti, jog bandydamas tokiu būdu pagerinti savo pozicijas autoritarinis Baltarusijos režimas faktiškai pradėjo sau pačiam kasti duobę.
Pabaigoje leisiu sau pabūti ir truputį savanaudišku. Puikiai atsimenu 2006 metų kovo 16 dieną Vilniuje vykusį žinomos Baltarusijos roko-grupės „N.R.M.“ koncertą. Tikiuosi, kad po A. Lukašenkos įsakymo pas mus tokių pasirodymų tik pagausės.
Viktor Denisenko
