Pergalė prieš fašistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare (arba, kaip apibrėžia rusai, Didžiajame Tėvynės kare) yra pagrindinė šiandieninės Rusijos ideologijos atrama. Šis istorinis įvykis pamažu tapo savotiška „šventa karve“, kurios nevalia liesti. Gegužės 9 dieną Rusijoje minima Pergalės diena iš esmės yra pagrindinė šalies šventė. Atrodo, kad siaučiančios ekonominės krizės metu Rusijos valdžia yra pasiryžusi stoti į naują „mūšį dėl Pergalės“. Ne taip seniai Nepaprastųjų padėčių ministerijos vadovas Sergejus Šojgu, bendraudamas su veteranais, pasiūlė „įvesti baudžiamąją atsakomybę už Sovietų Sąjungos pergalės Antrajame pasaliniame kare neigimą“. Ši gana absurdiška iniciatyva buvo palaikyta Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos bei kai kurių Dūmos atstovų. Neatmetama galimybė, jog atitinkamas įstatyminis aktas gali būti priimtas iš tikrųjų. Žinoma, išlieka klausimas, prieš ką jis gali būti nukreiptas?
Pirmiausia, reikėtų paminėti, jos įstatyminis aktas apie „Sovietų Sąjungos pergalės Antrajame pasauliniame kare neigimą“ iš esmės neturi prasmės, nes dar neteko girdėti, jog ši pergalė būtų neigiama. Kitas dalykas, jog šios pergalės pasekmės gali būti interpretuojamos skirtingai. Taip, Sovietų Sąjunga laimėjo karą prieš fašistinę Vokietiją, bet lygiai taip pat tarp nugalėtojų buvo ir kitos šalys, dalyvavusios taip vadinamoje antihitlerinėje koalicijoje. Tarp šalių, padėjusių Sovietų Sąjungai laimėti, be jokių abejonių, buvo ir taip Maskvos šiandien nekenčiamos JAV. Žinant demagoginius Rusijos teisėsaugos sugebėjimus, hipotetinis teisės aktas „apie atsakomybę už pergalės neigimą“ visai lengvai galėtų būti panaudotas prieš kiekvieną, kas drįs teigti, jog Antrąjį pasaulinį karą laimėjo ne tik Sovietų Sąjunga. Taip vadinamieji „patriotai“ jau šiandien neabejotinai apkaltintų tokį žmogų tuo, jog „jis nori pavogti mūsų Pergalę“. Tačiau tai tik prielaidos.
Analizuojant S. Šojgu žodžius, galima pastebėti, jog Nepaprastųjų padėčių ministras turi savo viziją, prieš ką siūlomas įstatyminis aktas gali būti nukreiptas. S. Šojgu pareiškė, kad po atitinkamo įstatymo priėmimo „net kai kurių šalių prezidentai, neigiantys sovietų liaudies vaidmenį kare, negalėtų nebaudžiamai atvykti į Rusiją, o kai kurių miestų merai, prieš perkeldami paminklus, susimąstytų“. Užuominos, slypinčios šiuose žodžiuose, yra daugiau negu aiškios. Matyt, S. Šojgu neduoda ramybės istorija dėl Bronzinio kario paminklo perkėlimo iš Talino centro į Karių kapines ir 2005 metų Lietuvos ir Estijos prezidentų atsisakymas vykti į Pergalės dienos minėjimą Maskvoje. Tačiau ar įstatymo priėmimas ką nors galėtų pakeisti?
Pabandykime nekreipti dėmesio į menką S. Šojgu juridinį išprusimą. Kaip žinia, oficialius bet kurios šalies pareigūnus kitoje šalyje gina diplomatinė neliečiamybė, tad teoriškai bet kurios šalies prezidentas, atvykęs su vizitu į Maskvą, gali visiškai nebaudžiamas reikšti savo nuomonę bet kokiais klausimais. Neatsitiktinai, pasisakydamas apie galimą įstatymą generalinis Rusijos prokuroras J. Čaika buvo kur kas atsargesnis – jis pažymėjo, jog „pergalės neigėjai“ galėtų sulaukti baudžiamosios atsakomybės „esant tam tikroms sąlygoms“. Žinoma, teoriškai Rusija gali bandyti persekioti buvusius kitų šalių vadovus, jų kadencijai pasibaigus, tačiau toks variantas irgi atrodo menkai tikėtinas.
Jeigu bandyti pažvelgti į paminėtą Bronzinio kario paminklo perkėlimą ar Lietuvos ir Estijos vadovų nenorą švęsti Pergalės dieną Maskvoje, tai vargu ar čia yra kokia nors „nusikaltimo sudėtis“. Galima tik dar kartą pakartoti – niekas neneigia Sovietų Sąjungos pergalės prieš fašistinę Vokietiją fakto, tačiau tas faktas – jo aplinkybės ir pasekmės – gali būti interpretuojamos nevienareikšmiškai. Bronzinis karys nebuvo nugriautas ar sunaikintas, su derama pagarba jis buvo perkeltas į Karių kapines, kur sėkmingai iki šios dienos ir stovi (palyginimui, maždaug tuo pat metu Rusijoje šalia Chimki miesto buvęs monumentas karo lakūnams buvo tiesiog nugriautas). Lietuvos ir Estijos prezidentai, nusprendę 2005 metais nevykti į Pergalės dienos minėjimą Maskvoje, irgi nė vienu žodžiu neneigė Sovietų Sąjungos pergalės prieš Vokietiją, tačiau pabrėžė savo pareiškimuose, kad Antrojo pasaulinio karo pabaiga neatnešė mūsų šalims laisvės, o tapo naujos – sovietinės – okupacijos pradžia.
Suprantama, jog idėja dėl įstatymo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę „Pergalės neigėjams“, yra labiau simbolinis, negu praktinis Rusijos valdžios žingsnis. Žinoma, tai gali būti ir naujo „valstybinio marazmo“ pradžia. Po šio įstatymo (jeigu, žinoma, jis bus parengtas ir priimtas) gali atsirasti dar koks įstatymas apie baudžiamąją atsakomybę dėl, pavyzdžiui, „Rusijos pergalės prieš Gruziją neigimą“ arba, kaip numano žinomas rusų rašytojas Vladimiras Sorokinas, gali būti įvesta „baudžiamoji atsakomybė už Rusijos didybės neigimą“. Bet kuriuo atveju, matyti, jog sunkėjant ekonominei padėčiai, Rusijos valdžia vėl ieško būdų nukreipti visuomenės dėmesį į kitas – ideologines – problemas. Simptomatiška ir tai, jog ir vėl bandoma eksploatuoti „pergalės prieš fašizmą“ temą – pagrindinę ne tik „šventą“, bet ir „melžiamą“ Kremliaus ideologijos karvę.
Viktor Denisenko
