Vis dėlto šių pokyčių absoliutūs dydžiai yra labai maži: sąsiauris tarp Šiaurės ir Pietų salų susiaurėjo tik 35 cm, o Nelsono miestas Pietų salos šiauriniame gale nugrimzdo 20 milimetrų.
Per 2016 metų lapkričio 14-ąją įvykusį 7,8 balo žemės drebėjimą kai kurių sričių poslinkiai siekė kelis metrus. Smūgiai išjudino virtinę tektoninių lūžių, o pietinė sausumos masė vėliau pasislinko toliau į šiaurę.
Tačiau atstumas tarp Kambelio kyšulio, ties kuriuo pasibaigė pagrindinis trūkis Pietų saloje, ir Naujosios Zelandijos sostinės Velingtono, esančio Šiaurės salos pietinėje dalyje, tebėra didesnis kaip 50 kilometrų.
Šis žemės drebėjimas atvėrė mažiausiai 25 lūžius. Geologas Robas Langridge'as (Robas Langridžas), dirbantis valstybinėje Žemės mokslų tyrimų organizacijoje „GNS Science“, sakė, kad šis tektoninis įvykis yra vienas sudėtingiausių, stebėtų kur nors mūsų planetoje.
GNS mokslininkė Sigrun Hreinsdottir penktadienį sakė tinklalapiui „Stuff“, kad vien dėl didelio lūžių skaičiaus sunku nustatyti, kuris jų atsakingas už tektoninius poslinkius po žemės drebėjimo.
„Ši tikrųjų čia viskas slankiojasi, ir kyla klausimas, kuris (lūžis) yra dominuojantis veiksnys?“ – pridūrė ji.
Kalbėdama apie nedidelį Nelsono smuktelėjimą žemyn, S. Hreinsdottir aiškino: „Visa teritorija nusileido apie 10–20 milimetrų. Tai nėra itin daug, bet mūsų stotyse tai pastebima.“
GNS vyriausiasis mokslininkas Kevinas Berrymanas pabrėžė, kad visi 7,5 balo ir stipresni žemės drebėjimai būna labai sudėtingi, bet „išties neįprasta“, kad vienu metu atsivėrė 25 trūkiai.
Vadinamasis Kaikūros žemės drebėjimas smogė tuojau po vidurnakčio ir pasklido į šiaurę nuo Pietų Salos vidurio Kuko sąsiaurio link. Maždaug per 74 sekundes ši banga įveikė 170 kilometrų.
Naujoji Zelandija yra ties Indijos–Australijos ir Ramiojo vandenyno tektoninių plokščių susidūrimo riba. Šalis, priklausanti vadinamajam Ramiojo vandenyno ugnies žiedui, kasmet patiria daugiau kaip 15 tūkst. seisminių smūgių, bet tik 100–150 jų būna pakankamai stiprūs, kad būtų juntami žmonių.
