Iš pirmo žvilgsnio, jos atrodo kaip viso labo „didelės statulos“, tačiau pažvelgus iš arčiau, pastebima vis daugiau keistų bruožų: neįprastai didelės akys, masyvios pailgos galvos, didžiuliai kūnai ir kiti bruožai, kurie išties kelia klausimus dėl šių vaizdinių kilmės.
Nuku Hiva yra stambiausias Markizų archipelago atolas Prancūzijos Polinezijoje. Anksčiau šis atolas buvo žinomas Madisono vardu.
Hermanas Melwillis parašė knygą, kurioje remiasi savo kelione į rytinę Nuku Hivos salo dalį. Čia išsilaipinęs yra ir Robertas Lewisas savo 1888 metų ekspedicijos metu. Nuku Hiva taip pat tapo ir britų serialo „Survivors“ sezono filmavimo aikštele.
Senovėje Nuku Hiva buvo padalinta į dvi apskritis: daugiau nei du salos trečdalius užėmė Te Lji provincija, o visa likusi dalis prilklausė Tai Pi bendruomenei.
Naujausi tyrimai rodo, kad pirmieji gyventojai čia atsirado prieš 2000 metų, atvykę iš Samoa salos. Legenda teigia, kad visagalie dievybė Ono pažadėjo žmoną tam, kas pastatys namą per dieną, ir surinkęs į vieną daug smulkių žemių, jis sukūrė šias salas, pavadinęs namo dalimis.
Taip Nuku Hiva sala laikoma namo „stogu“. Salos gyventojų skaičius sparčiai augo, ir kai čia atvyko pirmas europietis, vietinė populiacija sudarė apie 50-100 tūkstančių – nedideliame žemės plotelyje vidury vandenyno.
Tačiau sala turi ir tamsių paslapčių. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, kodėl tiek daug Polinezijos genčių praktikavo kanibalizmą. Pasak vienos teorijos, žmonių valgymas leisdavo vietiniams gyventojams kompensuoti baltymų trūkumą salos produktuose. Tačiau kanibalizmas buvo praktikuojamas ir ritualinėse ceremonijose.
Tas, kas turėjo tapti švento ritualo auka, buvo surišamas ir pakabinamas ant medžio. Jam su lazdomis išmušdavo smegenis.
Moterys ir vaikai žmogieną valgydavo tik tam, kad išgyventų. Tuo tarpu vyrai aukodavo žmones dievams ir suvalgydavo mūšyje nugalėtus priešus.