Vėliau paaiškėjo, kad, kaip ir daugeliu atveju SSRS, tragedijos buvo galima lengvai išvengti, o nulėmė ją nusikalstamas aplaidumas.
Katastrofos sekė vieną po kitos
Prasidėjus ekonomikos perestroikai SSRS ženkliai išaugo didelių katastrofų ir avarijų skaičius. Kas kelis mėnesius vyko tai vienas, tai kitas siaubingas įvykis, nusinešdavęs daugelį gyvybių. Vos per kelis metus nuskendo du atominiai povandeniniai laivai, garlaivis „Admirolas Nachimovas“, galų gale, įvyko Černobylio AE avarija, Armėniją supurtė žemės drebėjimas, viena paskui kitą sekė geležinkelio avarijos. Susidarė įspūdis, kad visos problemos užgriuvo vienu metu.
Ir dažniausiai šias pasekmes kėlė ne technikos nesklandumai, o žmogiškasis faktorius. Visoje Sovietų Sąjungoje vyravęs aplaidumas darbų organizavime, nuolatinės vagystės ir machinacijos, pateikė itin sunkius padarinius. Prieš įvykstant avarijai šalia Ufos, viena po kitos sąjungą sudrebino keturios rimtos geležinkelio avarijos, kurių metu žuvo daug žmonių. Visų jų priežastis – grubiausi taisyklių nesilaikymo pažeidimai.
1987 rugpjūčio 7-ąją Kamenskaja stotyje krovininis traukinys pernelyg stipriai įsibėgėjo, nesugebėjo laiku sustabdyti ir faktiškai suplojo tuomet stotyje stovėjusį keleivinį traukinį. Žuvo daugiau nei šimtas žmonių. Tragedijos priežastis – mažiausiai kelių darbuotojų taisyklių nesilaikymas.
1988 birželio 4-ąją Arzamase sprogmenį vežusiame traukinyje (kartu su civiliais keleiviais), sprogo krovinys. Žuvo daugiau nei 90 žmonių.
Tų pačių metų rugpjūtį greitasis traukinys „Aurora“, važiavęs iš Maskvos į Leningradą, dėl kelininko grubios klaidos patyrė avariją. Žuvo 31 žmogus.
1988-ųjų spalį sudužo ir sprogo krovininis traukinys Sverdlovske. Žuvo 4 žmonės, sužalota – daugiau nei 500.
Rodosi, kad avarijų banga turėjo priversti susimąstyti ir įvesti griežtesnius standartus. Tačiau, kaip parodė laikas, sovietinėje sistemoje tai iš esmės nebuvo įmanoma. Naujos tragedijos ilgai laukti nereikėjo.
„Chaltūra“ vamzdynų pavidalu
1984-aisiais buvo pastatytas naftotiekis PK-1086, kuris driekėsi maršrutu Vakarų Sibiras – Uralas – Pavolgė. Iš pat pradžių jis buvo numatytas naftos transportavimui, tačiau vėliau nuspręsta naftą pakeisti suskystintų dujų ir benzino mišiniu. Siekiant atitikti saugumo reikalavimus, buvo būtina pakeisti vamzdžius. Tačiau, dėl nenoro „išlaidauti“, neseniai įrengtos magistralės keisti valdžia nesiėmė.
Nors vamzdynas driekėsi per gyvenamuosius rajonus ir ne sykį kirto geležinkelio magistrales, vėlgi, taupant buvo nuspręsta atsisakyti automatinės telemetrinės sistemos, kuri leistų greitai diagnozuoti galimus nuotėkius. Vietoje to buvo pasitelkti „neriboti“ žmogiškieji ištekliai – šimtus kilometrų vamzdynų reguliariai turėjo tikrinti specialiai tam paskirti žmonės, o sraigtasparniais matuojama dujų koncentracija ore. Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad naftotiekio (vėliau tapusio dujotekiu) niekas netikrino, nes tam skirti pinigai buvo panaudoti kažkur kitur. Valdininkai nusprendė, kad brangiai kainuojančius tikrinimus galima užkrauti paprasčiausiai ant vietos gyventojų pečių. „Jeigu praneš kas nors apie nuotėkį, tuomet ir bus tvarkoma, kam veltui pinigus eikvoti“, – buvo manoma tuomet.
Maža to, jau pradėjus vamzdynus eksploatuoti paaiškėjo, kad ir jis pats buvo įrengtas pažeidžiant saugumo reikalavimus. Viena iš jo atšakų tris kilometrus buvo pratiesta mažiau nei kilometro atstumu nuo gyvenvietės, kas buvo grubus instrukcijų pažeidimas. Teko „remontuoti“, įrengiant apylanką. Būtent tose vietose, kur vyko remonto darbai netrukus ir įvyko katastrofa.
Darbų metu ekskavatoriumi buvo pažeistas vienas iš vamzdžių, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. Patį vamzdį, įrengus apylanką, užkasė po žeme, kas taip pat buvo grubus pažeidimas, nes prieš tai turėjo būti atliekami bandymai. Darbų priėmimo aktas buvo pasirašytas „aklai“, be kokių nors vamzdyno tikrinimų.
Aplaidumas sekė aplaidumą
Tačiau net ir čia dar buvo įmanoma išvengti tragedijos, jeigu ne eilinis atsainaus požiūrio į darbą pavyzdys. 1989-ųjų birželio 3-ąją, apie 21 valandą vakaro, vamzdynus prižiūrintis personalas gavo pranešimą iš Minibajevsko dujų perdirbimo fabriko dėl staigaus slėgio kritimo dujotekyje.
Tačiau toje pamainoje dirbę specialistai, nesivargino atkreipti į tai dėmesio. Visų pirmą, valdymo centras buvo už 250 kilometrų nuo numanomos gedimo teritorijos, ir patikrinti jos jie staigiai negalėjo. Antra, operatorius skubėjo namo ir bijojo pavėluoti į autobusą, todėl, keičiantis pamainai, nepaliko jokių instrukcijų, pareiškęs tik, kad viename iš sklypų yra nukritęs slėgis ir „reikia labiau paspausti dujų“.
Atėję į naktinę pamainą operatoriai dar padidino spaudimą. Vėlesnis tyrimas atskleidė, kad nuotėkis egzistavo jau seniai, tačiau vamzdžio pažeidimai nebuvo stiprūs. Tačiau padidinus spaudimą plyšys dar labiau padidėjo. Dėl to vamzdyje atsirado beveik dviejų metrų ilgio plyšys. Mažiau nei už kilometro nuo šio „problematiško“ sklypo buvo nutiestas Transsibiro geležinkelis. Iš dujotekio išsiveržusi dujų masė nusėdo netoliese geležinkelio ir suformavo tam tikrą dujų debesį. Užtektų mažiausios žiežirbos ir didžiulis plotas virstų ugnies pragaru.
Per tris valandas, kuomet dujos kaupėsi prie geležinkelio magistralės, teritoriją kirto ne vienas traukinys. Kai kurie mašinistai pranešė dispečeriams apie stiprų dujų kvapą rajone. Tačiau geležinkelio dispečerė taip pat nesiėmė jokių priemonių, nes neturėjo tiesioginio ryšio su dujotekio operatoriais, o savo atsakomybe imtis stabdyti traukinių eismą Transsibiro magistrale nesiryžo.
Tuo du traukiniai judėjo iš priešingų pusių. Vienas iš Novosibirsko į Adlerį, o kitas grįžo priešinga kryptimi. Iš tiesų tai jų susitikimas toje teritorijoje nebuvo numatytas pagal planą. Traukinys važiavęs iš Novosibirsko, neplanuotai užsilaikė, nes vienai iš traukiniu važiavusių nėščiųjų prasidėjo sąrėmiai.
Avarija
Apie 1 val. nakties vietos laiku du traukiniai prasilenkė Ufos rajone. Jiems jau baigiant pravažiuoti vienas pro kitą, nugriaudėjo siaubingas sprogimas. Jo galia buvo tokia, kad ugnies stulpą matė už dešimčių kilometrų nuo epicentro. Už 11 kilometrų įsikūrusio Ašos miestelio gyventojai visi lyg vienas pašoko iš lovų, nes sprogimo banga išdaužė daugelio jų namų langus.
Tragedija įvyko sunkiai privažiuojamoje vietovėje. Netoliese nebuvo gyvenviečių, geležinkelį nuo aplinkinio pasaulio tvirtai saugojo miškingos vietovės. Todėl pirmieji medikų ekipažai nelaimės vietą pasiekė negreit. Beje, atvykus jų laukė šokas, nes iškvietimą gavo dėl „gaisro viename iš traukinio vagonų“, o išvydo postapokaliptinį vaizdą. Buvo galima pagalvoti, kad atsidūrė atominės bombos sprogimo epicentre.
Paties sprogimo galia yra prilyginama 300 tonų trotilo. Kelių kilometrų spinduliu buvo visiškai išdeginti miškai. Vietoje medžių liko iš žemės styrantys rūkstantys pagaliai. Keli šimtai metrų bėgių daugelyje vietų buvo tiesiog išlydyta. Aplink visur mėtėsi daiktai, vagonų dalys, žmonių kūnų dalys.
Viso dviejuose traukinių sąstatuose buvo 38 vagonai, 20 viename traukinyje ir 18 kitame. Keli vagonai buvo visiškai sunaikinti, dalis – tiesiog išsvaidyti aplink.
Abu traukiniai buvo „kurortiniai“. Jau prasidėjo vasaros sezonas, žmonės šeimomis vyko į pietus, todėl traukiniai buvo perpildyti. Viso abiem sąstatais važiavo daugiau nei 1300 žmonių. Daugiau nei ketvirtadalis keleivių buvo vaikai. Ne tik vykę su tėvais, tačiau ir važiavę į pionierių stovyklas. Čeliabinske prie vieno iš traukinių sąstato buvo prikabintas vietos jaunių ledo ritulio komandos „Traktor“ vagonas.
Istorikai iki šiol tiksliai negali pasakyti, kiek žuvusiųjų yra iš tiesų – jų galėjo būti nuo 575 iki 645. Traukiniu galėjo važiuoti ne tik daug mažamečių, kuriems nereikėjo bilieto, o ir „zuikių“. Į „kurortines“ vietoves bilietai buvo išparduodami greitai ir ne visiems jų užtekdavo, todėl egzistavo pusiau legalus būdas keliauti traukinio palydovų kupe. Beveik trečdalis žuvusiųjų, 181 žmogus, – vaikai. Iš visos „Traktor“ ledo ritulininkų komandos išgyveno tik vienas jaunuolis. Aleksandras Syčiovas gavo rimtų nudegimo traumų, tačiau vėliau pasveiko ir žaidė profesionaliai aukščiausiu lygiu iki pat 2009-ųjų.
Daugiau nei 200 žmonių žuvo tragedijos vietoje. Likusieji mirė ligoninėse. Nukentėjo dar daugiau nei 620 žmonių. Beveik visi jie patyrė įvairaus laipsnio nudegimus, daugelis liko neįgaliais visam gyvenimui. Tik kelioms dešimtims traukiniais važiavusių žmonių pavyko išvengti sužeidimų.
Pasekmės
Tuomet Sovietų Sąjungoje jau buvo prasidėjęs „glastnost“ periodas, kuomet informacija žiniasklaidoje apie nelaimes nebuvo nutylima. Rusai su siaubu suvokė, kad tragedija tapo pačia didžiausia geležinkelių katastrofa per visą šios šalies geležinkelių istoriją. Jos aukomis tapo beveik tiek pat žmonių, kiek žuvo per daugiau nei 80 metų Rusijos imperijos geležinkelių istoriją.
Iš pradžių rimtai buvo svarstoma ir teroro išpuolio versija, tačiau vėliau jos buvo atsisakyta, nustačius visas dujotekio įtrūkimo aplinkybes. Tačiau tyrėjams taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas detonavo sprogstamąjį mišinį ore: nesėkmingai surūkyta paskutinė cigaretė ar atsitiktinė traukinio žiežirba.
Avarija sukėlė tokį rezonansą, kad iš pradžių rodėsi, jog eilinį sykį „iešmininkams“ visos kaltės sukrauti nepavyks ir baudžiamosios atsakomybės sulauks daug aukštas pareigas užimančių valdininkų. Tačiau tyrimo metu paaiškėjo tokie aplaidumo mastai, kad nuteisti būtų tekę „visą sistemą“. Maža to, prasidėjo tokie ekonominiai ir politiniai kataklizmai, nulėmę pačios SSRS griūtį, kad katastrofos Ufoje tyrimas paprasčiausiai „užsimiršo“. Galų gale, jau Rusijoje 1992-aisiais vykusio teismo proceso metu kaltinamaisiais tapo ne aukštas pareigas užimantys už dujotekio tiesimą atsakingi asmenys, o saugumo taisyklių nesilaikę remonto darbus atlikę traktorininkai.
