Amerikoje nuo plaučių vėžio mirė Irvingas Kristolas, kuris yra vadinamas neokonservatizmo krikštatėviu. Manoma, kad su šio 89 metų intelektualo mirtimi JAV baigiasi ir era, kai šalies politiniuose debatuose dominavo radikalūs dešinieji mąstytojai.
I. Kristolas iš pat pradžių save priskyrė trockistų stovyklai, tačiau vėliau perėmė dešiniąsias politines pažiūras, nes buvo itin nepatenkintas kairiųjų nuolaidžiavimu komunizmui ir kontrkultūros bei prieš Vietnamo karą nukreiptų judėjimų atsiradimu.
1965 metais I. Kristolas įkūrė mažo tiražo žurnalą „The Public Interest“, kuris netrukus ėmė daryti ženklią įtaką konservatyviajai politinei minčiai.
Buvusio JAV prezidento George'o W. Busho administracijos mąstymas buvo įsišaknijęs I. Kristolo politinėje filosofijoje. G. W. Bushas 2002 metais apdovanojo I. Kristolą Prezidentiniu laisvės medaliu, o užvakar pavadino jį „intelektualiniu pionieriumi“.
„Kiek aš save pamenu, tai visąlaik buvau neo kažkas: neomarksistas, neotrockistas, neoliberalas, neokonservatorius, o religojoje visada buvau neoortodoksu. Aš ir baigsiu kaip neo. Tiesiog kaip neo ir tai viskas“ - kadaise yra teigęs I. Kristolas.
I. Kristolo gyvenimas iš dalies primena tradicinę amerikietišką sėkmės itoriją. Jis gimė vargingai gyvenusioje žydų šeimoje Brukline. Jo tėvas bankrutavo, o mama nuo vėžio mirė, kai Irvingui buvo 16. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis lankė Niujorko miesto koledžą, kuris tuo metu garsėjo kaip kairiųjų idėjų lopšys ir buvo vadinamas „proletariato Harvardu“.
Suprasdamas Didžiosios depresijos atneštą neteisingumą, I. Kristolas prisijungė prie trocikistų judėjimo. Per vieną iš šios grupės politinių susirinkimų jis sutiko istorikę Gertrude Himmelfarb, kurią vedė būdamas 21 metų.
Antrojo pasaulinio karo metais I. Kristolas buvo pašauktas į armiją. Čia jis susidarė itin prastą nuomonę apie savo tarnybos draugus, tačiau išsiugdė pagarbą disciplinai.
Po karo pora metams persikėlė į Didžiąją Britaniją, kur Gertrude studijavo Kembridžo universitete. Į JAV I. Kristolas grįžo kaip tik tuo metu, kai pačiame įkarštyje buvo svarstomi senatoriaus Josepho McCarthy teiginiai apie komunistų infiltraciją. I. Kristolas netrukus visiškai atsiribojo nuo kairiųjų stovyklos ir parašė esė, kurioje užsipuolė J. McCarthy kritikus, nes šie esą nesuprato komunistinio sąmokslo keliamų pavojų.
Septintojo dešimtmečio politinės suirutės lėmė tai, kad jis atmetė ir liberalizmą. I. Kristolas pasisakė ir už naujosios kairės skatinamą netoleranciją, ir prieš gerovės valstybės trūkumus, ir prieš žalą, kurią sukėlė viską leidžianti visuomenė.
1970 metais I. Kristolas Baltuosiuose rūmuose pietavo su prezidentu Richardu Nixonu ir užsiregistravo kaip respublikonas. Kaip teigė jis pats, Respublikonų partija jam kaip žydui kadaise buvo tokia svetima kaip ir katalikiškų mišių lankymas.
I. Kristolas sugebėjo apjungti įvairias neokonservatizmo sroves į nuoseklią ideologiją, o jo pažiūros formavo tiek Ronaldo Reagano, tiek George'o Busho vyresniojo administracijas.
Patį terminą neokonservatizmas aštuntajame dešimtmetyje nukalė socialinis kritikas Michaelis Harringtonas. Šiuo terminu jis apibūdino nepatenkintų ir nusivylusių liberalų atsigręžimą į dešiniąją politinę ideologiją. Pats I. Kristolas neokonservatorius dažnai apibūdindavo kaip „liberalus, kuriuos apiplėšė tikrovė“.
I. Kristolo sūnus Billas dabar redaguoja neokonservatorių savaitraštį „Weekly Standard“.
