T. Majorova didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį aktorė vaidino būtent šiame teatre.
Ukrainoje gimusi T. Majorova 1964 metais baigė I. Karpenkos-Karo teatro meno institutą Kijeve, 1964–1967 metais buvo Sevastopolio, 1967–1991 metais Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorė.
Iš bemaž 40-ties vaidmenų, sukurtų LRDT scenoje, ryškiausi aktorės kūrybinėje biografijoje: Serafima – Michailo Bulgakovo „Bėgimas“ (1967 m.), Ženia – Michailo Roščino „Valentinas ir Valentina“ (1971 m.), Irina – Aleksandro Volodino „Su mylimaisiais nesiskirkite“ (1973 m.), Marija – Jono Drucės (Ion Druta) „Šventų švenčiausia“ (1976 m.), Serafina – Tenesio Viljamso „Ištatuiruotoji rožė“ (1978 m.), Iskra – Vladimiro Rozovo „Kurtinio gūžta“ (1979 m.), Nataša Golubeva – Aleksandro Gelmano „Akis į akį su visais“ (1982 m.), Boba Vienaakė – Kazio Sajos „Jaučio metai“ (1984 m.), Sara Bernar – Džono Murello „Langusto juokas“ (1987 m.), Meri Kevan Tairon – Judžino O'Nylo. „Ilga kelionė į naktį“ (1988 m.).
T. Majorova vaidino ir kine. Įsimintiniausias jos vaidmuo filme „Pasigailėk mūsų“. Šioje 1978 metais Lietuvos kino studijoje sukurtoje režisieriaus Algirdo Aramino istorinėje dramoje T. Majorova sukūrė vieną iš pagrindinių – motinos – vaidmenį.
„Ji visada vaidina pirmuoju asmeniu, „perleisdama“ vaidmenį per save. Vaidyba atsiribojus – ne jai. Scenoje Majorova gyvena, mąsto, kenčia, viliasi, visame kame išsaugodama aukštąją Meno tiesą. (...) Visos Majorovos herojės paženklintos vienatvės žyme. Jos randa vienatvėje ramstį arba neša ją kaip sunkų kryžių, bet atsikratyti jos jau nebegali. Vienatvė tapo jų likimu“, – rašė teatro kritikė Marina Babenskienė.
