Jelena Boner kartu su savo vyru Andrejumi Sacharovu buvo viena pagrindinių disidentų Sovietų Sąjungoje, ji buvo tikra Lietuvos draugė, sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pirmininkas Audronius Ažubalis, reikšdamas savo liūdesį dėl vienos iš garsiausių Rusijos žmogaus teisių gynėjų J. Boner mirties.
„Mane labai nuliūdino žinia apie Jelenos Boner mirtį. Ji buvo tikra aktyvistė ir žmogaus teisių gynėja. Kartu su savo vyru Andrejumi Sacharovu ji buvo viena iš pagrindinių disidentų Sovietų Sąjungoje ir vaidino esminį vaidmenį skleidžiant Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintus žmogaus teisių idealus. Ji taip pat buvo tikra Lietuvos draugė“, – A. Ažubalis cituojamas Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
J. Boner 1999 m. buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 1992 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu.
J. Boner buvo viena iš Maskvos Helsinkio grupės įkūrėjų. Grupę 1976 m. įkūrė privatūs asmenys stebėti, kaip Sovietų Sąjunga laikosi Helsinkio baigiamojo akto. 1984 m. J. Boner buvo apkaltinta antisovietine veikla ir įkalinta Gorkio mieste (dabar Nižnij Novgorodas), į kurį persikėlė lydėdama ten išsiųstą vyrą.
Žmogaus teisių aktyvistė, Nobelio taikos premijos laureato A. Sacharovo našlė J. Boner mirė šeštadienį Bostone, eidama 89-uosius metus, primena ELTA.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Jungtinėse Vasltijose užgeso Sovietų Sąjungos disidentės, žmogaus teisių aktyvistės Jelenos Boner gyvybė, praneša LTV naujienų tarnyba. Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo našlė mirė sulaukusi 88 metų.
„Šiandien, apibendrinti savo gyvenimą galiu trimis žodžiais. Mano gyvenimas buvo simboliškas, tragiškas ir gražus“, – 2009-aisiais Oslo laisvės forume sakė Jelena Boner.
Augusi Sovietų Sąjungoje Stalino valdymo metais – tėvas sušaudytas, motina 8 metams išsiųsta į priverstinio darbo stovyklą – dėl tokios paauglystės J. Boner save buvo pavadinusi viena iš „keistųjų našlaičių“. Į komunistų partiją moteris įstojo prasidėjus Nikitos Chruščiovo atlydžio laikotarpiui. Tačiau nare išbuvo neilgai. Sovietų Sąjungos tankams 1968-aisiais įsiveržus į Čekoslovakiją, J. Boner visiškai nusivylė sistema. Prisijungimas prie partijos, pasak jos, buvo didžiausia gyvenimo klaida.
Už branduolinės fizikos specialisto Andrejaus Sacharovo J. Boner ištekėjo 1972-aisiais. Dėl aktyvios veiklos žmogaus teisių srityje A. Sacharovui buvo uždrausta palikti Sovietų Sąjungą, tad mokslininkui 1975-aiaisias įteiktą Nobelio premiją Osle teko atsiimti J. Boner. Kadangi pasaulis gerbė A. Sacharovą, pagrindiniu Sovietų valdžios taikiniu dažnai tapdavo J. Boner, būdavo primenamos jos žydiškos šaknys bei ryšiai su Vakarais.
„Žmogaus, turinčio individualų požiūrį, gyvenimas visada sunkus. O tai ypač sunku mūsų šalyje, nes totalitarinis režimas spaudė kiekvieną, o kai moteris prieštarauja valdžiai ir yra šalia tokio žmogaus kaip Andrejus Sacharovas – visada baisu. Tai be galo žavu ir verta pagarbos“, – sakė viena Maskvos gyventoja Galina Dombrovskaja.
9-o dešimtmečio pabaigoje abu buvo ištremti iš Maksvos – A. Sacharovas dėl to, kad smerkė Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną, J. Bonner – šnekėjo su Jungtinių Valstijų reporteriais.
A. Sacharovas nesulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo, jis mirė 1989-aisiais. Savo veiklos J. Boner neapleido iki mirties, šiek tiek trukdė prastėjanti sveikata. Nepaisant to, J. Boner dažnai pasisakydavo prieš prezidentą Borisą Jelciną, paskelbusį karą Čečėnijoje bei buvo itin arši V. Putino kritikė. Moteris buvo visiškai nusivylusi dabartine moderniąja Rusija, paskutiniuosius metus praleido Jungtinėse Valstijose.
