Migracija: geresnio gyvenimo beieškant

Nors ir ne­be geo­met­ri­ne pro­gre­si­ja, emig­ra­ci­ja ne­si­liau­ja. Tė­vai ne­re­tai iš­vyks­ta be vai­kų – šie pa­lie­ka­mi glo­bė­jams Lie­tu­vo­je rū­pin­tis. Vie­ni­šu­mas, il­ge­sys, mo­ky­mo­si pro­ble­mos vis daž­niau ap­lan­ko emig­ran­tų vai­kus.

Išs­ki­ria šei­mas

Pen­ke­rių me­tų Eg­lė bu­vo pa­lik­ta aug­ti pas mo­čiu­tę. 1995 m. tė­tis iš­vy­ko ieš­ko­ti ge­res­nio gy­ve­ni­mo JAV, ma­ma – Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Gy­ven­da­mi at­ski­rai, Eg­lės tė­vai po ke­le­rių me­tų iš­si­sky­rė, ta­čiau ir to­liau rū­pi­no­si vai­ku. Mer­gai­tės mo­čiu­tė, pri­si­min­da­ma tuos įvy­kius, tik džiau­gia­si, kad šiuo me­tu vis­kas ge­rai, nes anū­kė stu­di­juo­ja, dir­ba. Ta­da, ži­no­ma, kan­ki­no ne­ži­nia, ar pa­kan­ka­mai mei­lės ir rū­pes­čio mer­gai­tė gau­na. Tė­vai skam­bin­da­vo te­le­fo­nu duk­rai bent du kar­tus per sa­vai­tę, rė­mė fi­nan­siš­kai.

„Pi­ni­gais mei­lės ne­nu­pirk­si, bet Eg­lė ga­lė­jo lan­ky­ti ir mu­zi­kos mo­kyk­lą, ir ke­liau­ti. Bu­vo su­da­ry­tos vi­sos są­ly­gos mė­gau­tis vai­kys­te, – pri­si­min­da­ma kal­bė­jo mo­čiu­tė. – Gal­būt svar­biau­sia yra su to­kiu vai­ku daug kal­bė­tis, jam įro­dy­ti, kad yra my­li­mas, juo rū­pi­na­ma­si.“

Va­sa­ro­mis Eg­lė iš­vyk­da­vo pas tė­vus, ta­čiau jai pa­si­bai­gus grįž­da­vo mo­ky­tis į Lie­tu­vą. Mo­čiu­tė džiau­gia­si, kad Eg­lė su tė­vais bend­ra­vo daž­niau ne­gu kai ku­rie vai­kai, gy­ve­nan­tys su tė­vais ta­me pa­čia­me mies­te. Juk kaip bend­rau­ja­ma su sa­vo at­ža­lo­mis, pri­klau­so nuo žmo­nių ver­ty­bių, no­ro ir at­sa­ko­my­bės tu­rė­ji­mo. Ir Lie­tu­vo­je gau­su tė­vų, ku­rie, gir­tau­da­mi, ne­si­rū­pin­da­mi vai­kais, juos pra­ran­da. Ne vi­sa­da at­stu­mas yra blo­gai – kar­tais jis dar la­biau ska­ti­na bend­rau­ti ir rū­pin­tis vie­nas ki­tu.

Anot mo­čiu­tės, la­biau­siai mer­gai­tei tė­vų trūk­da­vo per šven­tes, kai sirg­da­vo ar mo­kyk­los ren­gi­niuo­se, kai su­si­rink­da­vo ki­tų vai­kų tė­vai. Apie nei­gia­mas emig­ra­ci­jos pa­sek­mes ji daug ne­kal­ba, ta­čiau pri­pa­žįs­ta, kad emig­ra­ci­ja šią šei­mą iš­sky­rė – jei jos ne­bū­tų bu­vę, gal­būt ir gy­ve­ni­mai bū­tų su­si­klos­tę vi­sai ki­taip.

Do­va­nų ne­pa­kan­ka

Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Jūratė pa­ste­bi, kad iš­vy­kus į už­sie­nį už­dar­biau­ti ma­moms, di­de­lė ža­la pa­da­ro­ma vy­res­nie­siems paaug­liams vai­ki­nams. Pa­kin­ta el­ge­sys, vai­ki­nai vaikš­to liūd­ni, at­si­ran­da lan­ko­mu­mo ir pa­žan­gu­mo pro­ble­mų. Tė­vo iš­vy­ki­mas tar­si ne­da­ro di­de­lės įta­kos, jei jis grį­žęs ne tik ap­rū­pi­na ma­te­ria­liai, bet ir pa­si­do­mi mo­ky­mo­si re­zul­ta­tais, spor­to pa­sie­ki­mais, ap­si­lan­ko mo­kyk­lo­je.

Jau­nes­ni vai­kai iš­gy­ve­na dėl bet ku­rio iš tė­vų iš­vy­ki­mo. „Mo­kau ber­niu­ką, ku­ris tu­ri el­ge­sio pro­ble­mų, ku­rios paū­mė­ja prieš grįž­tant tė­čiui iš už­sie­nio ir ke­lias sa­vai­tes jam iš­vy­kus. Vai­kas ro­do do­va­nas, pa­sa­ko­ja apie tė­tį, bet ma­tau, kad jam la­bai sun­ku lik­ti be jo, nors tu­ri la­bai rū­pes­tin­gą ma­mą, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja. – Ki­ta ma­no mo­ki­nė, šeš­to­kė, yra vi­sa­da iš­si­blaš­kiu­si, liūd­na. Ne­se­niai su­ži­no­jau, kad jos tė­vai iš­vy­kę už­dar­biau­ti į už­sie­nį. Kar­tą ji atė­jo į kla­sę links­ma, to­kia, kaip ir ki­ti vai­kai, ir ėmė da­lin­ti vi­siems sal­dai­nių, pa­sa­ko­ti, kad trum­pam grį­žo jos ma­ma. Tik ta­da su­pra­tau, ko­dėl mer­gai­tė bu­vo to­kia keis­ta. Il­ge­sys ir ne­rei­ka­lin­gu­mo jaus­mas truk­do siek­ti ge­rų mo­ky­mo­si re­zul­ta­tų.“

Mo­ky­to­jai vi­sa­da pa­ste­bi, kad vai­kas la­bai pa­si­kei­čia iš­vy­kus vie­nam ar­ba abiem tė­vams. Pa­na­šių el­ge­sio po­ky­čių bū­na ir vie­nam iš tė­vų mi­rus.

„Vai­kams tik­rai ne­rei­kia krū­vos ma­din­gų už­sie­nie­tiš­kų daik­tų ir dra­bu­žių. Pas­te­bi­me, kad tie vai­kai, ku­rių tė­vai gy­ve­na kuk­liai, bet nuo­lat bend­rau­ja su jais, do­mi­si moks­lo pa­sie­ki­mais ir kt., au­ga jaus­da­mie­si sau­gūs, ge­rai mo­ko­si, ne­tu­ri el­ge­sio su­tri­ki­mų, – tei­gia lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja. – Vai­ko ge­ro­vė nie­ko bend­ra ne­tu­ri su tais įsi­vaiz­duo­ja­mais tur­tais, ku­riuos sau ar vai­kui sva­jo­ja už­dirb­ti tė­vai. Taip pat tė­vai tu­rė­tų su­vok­ti, kad tik jų mei­lė ir rū­pes­tis, bend­ra­vi­mas su vai­ku su­kurs jo atei­tį, o ne mo­kyk­la. Mo­ky­to­jas tik pa­de­da tė­vams – pa­grin­di­nis dar­bas tu­ri tek­ti jiems. Už­dar­bia­vi­mą už­sie­ny­je pa­va­din­čiau nau­ja tė­vų lais­vės for­ma, tar­si paaug­lys­tės tą­sa. Drįs­tu teig­ti, kad pa­lie­kan­tys sa­vo vai­kus tė­vai tie­siog jų ne­my­li. Tai nie­ko ne­tu­ri bend­ra su Lie­tu­vos eko­no­mi­ne pa­dė­ti­mi, o no­rint pa­tei­sin­ti sa­ve vi­sa­da ran­da­ma kam su­vers­ti kal­tę.“

Prob­le­mos ky­la vos iš­vy­kus

Pa­na­šiai ma­no ir Aukš­tel­kės pa­grin­di­nės mo­kyk­los ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja Ta­ma­ra. Ji sa­ko, kad tė­vams iš­vy­kus vai­kai iš­kart tam­pa pro­ble­miš­ki. Jie, pro­tes­tuo­da­mi prieš tė­vų iš­vy­ki­mą, nu­sto­ja mo­ky­tis, vai­kus ap­nin­ka il­ge­sys. Iš­si­su­ki­nė­ja­ma, at­si­ran­da at­šiau­ru­mas bend­rau­jant su mo­ky­to­jais ir bend­rak­la­siais. Ypač sun­ku tiems vai­kams, ku­rie au­go pui­kio­je šei­mo­je, jais tė­vai rū­pi­no­si ir my­lė­jo. To­kiais at­ve­jais vai­kai tam­pa ypač ne­lai­min­gi ir jaut­rūs.

Jei­gu vai­kai lie­ka su se­ne­liais, tuo­met ir mo­ky­to­jams, ir moks­lei­viams bū­na sun­ku ras­ti bend­rą kal­bą, nes se­ne­liai le­pi­na vai­kus, to­dėl vė­liau tam­pa ne­beį­ma­no­ma su jais su­si­tvar­ky­ti.

Kiek­vie­no vai­ko sva­jo­nė yra iš­vy­ka pas tė­vus. Jei­gu jie iš­va­žiuo­ja pas juos tik va­sa­ro­mis, grį­žus į Lie­tu­vą bū­na sun­ku pri­si­tai­ky­ti ir iš nau­jo vis­ką pra­dė­ti.

Mo­ky­to­ja tei­gia, kad ne­pa­žįs­ta nė vie­no moks­lei­vio, ku­ris iš­vy­kus tė­vams tap­tų lai­min­ges­nis, nes be­veik vi­sais at­ve­jais šei­mo­je si­tua­ci­ja tam­pa komp­li­kuo­ta.

Bi­jos atei­ty­je bū­ti pa­lik­tas

Anot psi­cho­lo­go Arū­no Nor­kaus, sie­kiant su­pras­ti, kaip jau­čia­si emig­ra­vu­sių tė­vų vai­kai, rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į la­bai pa­pras­tą, bet es­mi­nį da­ly­ką – vai­kas ne­te­ko tė­vų. „Jam ne­svar­bu, kad tė­vai ža­da ka­da nors grįž­ti, kad skam­bi­na ir kal­ba­si, kad juo rū­pi­na­si mo­čiu­tė, te­ta ar ki­ti gi­mi­nai­čiai. Pap­ras­čiau­siai jis su­vo­kia, kad tė­vų nė­ra su juo, jis pa­lik­tas vie­nas ir iš­gy­ve­na ne­tek­tį. Va­ka­rų ša­ly­se, o pa­sta­ruo­ju me­tu ir Lie­tu­vo­je at­lik­ti ty­ri­mai ro­do, kad tė­vų emig­ra­ci­ją vai­kas iš­gy­ve­na la­bai pa­na­šiai, kaip tė­vų sky­ry­bas, mir­tį ar ki­tas ne­tek­tis“, – tei­gia psi­cho­lo­gas.

Kaip toks vai­kas jau­čia­si? Jis iš­gy­ve­na pyk­tį, liū­de­sį ir ne­ri­mą, kar­tais – vi­sus šiuos jaus­mus kar­tu. Pa­di­dė­ja vai­ko jaut­ru­mas, jis jau­čia­si vie­ni­šas ir už­si­da­ro sa­vy­je, nie­kam ne­pa­sa­ko­ja apie sa­vo jaus­mus. Ly­gin­da­mas sa­ve su bend­raam­žiais, vai­kas sa­ve ver­ti­na pra­sčiau. Šis ver­ti­ni­mas bū­na są­ly­go­tas to, kad ki­ti tu­ri tė­vus, o jis ne­tu­ri.

Pas­te­bė­ta, kad mer­gai­tės ir ber­niu­kai ne­vie­no­dai iš­gy­ve­na tė­vų emig­ra­ci­ją. Mer­gai­tės lin­ku­sios la­biau už­si­da­ry­ti, iš­gy­ven­ti sa­vy­je, ber­niu­kai, at­virkš­čiai, emo­ci­jas la­biau iš­reiš­kia į išo­rę. Ne­re­tai jos rea­li­zuo­ja­mos ag­re­sy­viu, sa­va­nau­diš­ku, ki­tus že­mi­nan­čiu el­ge­siu. To­kiu bū­du vai­kas tar­si šau­kia – pa­ma­ty­kit, koks aš blo­gas, pa­dė­kit man.

Be­veik vi­sa­da šie iš­gy­ve­ni­mai pa­si­reiš­kia ir mo­kyk­lo­je. Vai­kas pra­de­da pra­sčiau mo­ky­tis, su­ma­žė­ja jo mo­ty­va­ci­ja, pra­de­da­mos pra­lei­di­nė­ti pa­mo­kos. Be to, ga­li pa­kis­ti vai­ko dė­me­sys, jam tam­pa sun­kiau įsi­min­ti in­for­ma­ci­ją, o tai ir­gi są­ly­go­ja ir mo­ky­mo­si re­zul­ta­tams, ir vai­ko no­rą mo­ky­tis.

Psi­cho­lo­gas A. Nor­kus tei­gia, jog vai­ko pa­dė­tį sun­ki­na tai, kad daž­niau­siai, gy­ven­da­mas su glo­bė­ju (mo­čiu­te, te­ta, gi­mi­nai­čiu), jis gau­na tik mi­ni­ma­lų emo­ci­nį ir dva­si­nį pa­lai­ky­mą. La­biau vy­rau­ja sie­kis už­tik­rin­ti vai­kui ma­te­ria­li­nę ir fi­zi­nę ge­ro­vę. Ta­čiau šis ge­riau su­tik­tų tu­rė­ti ma­žiau daik­tų, kad tik tė­vai bū­tų su juo.

Ko­kios ga­li bū­ti to­li­mos iš­si­sky­ri­mo su tė­vais pa­sek­mės? „La­bai ti­kė­ti­na, kad to­kiam vai­kui ga­li for­muo­tis ne­pa­si­ti­kė­ji­mo pa­sau­liu nuo­sta­ta, pa­si­reiš­kian­ti tuo, kad jam bus sun­ku už­megz­ti ar­ti­mus emo­ci­nius ry­šius su ki­tais žmo­nė­mis. Kiek­vie­ną kar­tą, gims­tant ar­tu­mui, toks žmo­gus pra­dės dve­jo­ti, ar tik­rai yra my­li­mas, ar ne­bus ir vėl pa­lik­tas“, – tei­gia psi­cho­lo­gas.

Vai­kams at­sto­vau­ja glo­bė­jai

Al­do­na Rus­tei­kie­nė, Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Vai­ko tei­sių sky­riaus ve­dė­ja, kal­bė­da­ma apie į už­sie­nį iš­vy­ku­sias šei­mas tei­gė, kad tė­vų pra­šy­mų pa­lik­ti vai­kus glo­bė­jui yra gau­ta apie 50-60. Anot spe­cia­lis­tės, to­kius vai­kus du­kart per me­tus so­cia­li­niai dar­buo­to­jai lan­ko ir ste­bi, kaip at­sa­kin­gam as­me­niui se­ka­si jais rū­pin­tis.

Prieš 10 me­tų si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je bu­vo vi­sai ki­ta – ne­bu­vo įsta­ty­mo, kad iš­vyks­tan­tiems į už­sie­nį tė­vams, pa­lie­kan­tiems vai­kus čia, rei­kė­tų tai įtei­sin­ti. Nuos­ta­tai per tą lai­ką bu­vo pa­ko­re­guo­ti. Vai­ko glo­bė­jas ar­ba jo at­sto­vas at­sto­vau­ja jam ir gy­dy­mo įstai­go­je, ir mo­kyk­lo­je, ir ki­tur.

2010 m. Šiau­lių ra­jo­ne bu­vo už­fik­suo­ti 52 at­ve­jai, kai tė­vai pa­li­ko vai­kus glo­bė­jams. Daž­niau­siai pa­lie­ka­mi vy­res­nio mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai, re­čiau – ma­ža­me­čiai (už­fik­suo­ti ke­tu­ri to­kie at­ve­jai). Tė­vai sten­gia­si, įsi­kū­rę ki­to­je ša­ly­je, pa­siim­ti ir vai­kus, ku­rie ten pra­de­da lan­ky­ti mo­kyk­lą.

Anot A. Rus­tei­kie­nės, jei­gu tė­vai ne­pa­mirš­ta vai­kų, jais rū­pi­na­si, re­mia fi­nan­siš­kai, tuo­met pro­ble­mų ne­ky­la. Re­tais at­ve­jais, kai tė­vai ne­ski­ria lė­šų, ten­ka aiš­kin­tis si­tua­ci­ją, ko­dėl taip at­si­ti­ko.

„Prob­le­mų ne­ky­la“

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jas Do­na­tas Ža­ka­ris tei­gia, kad emig­ran­tų vai­kams ko­kių nors iš­skir­ti­nių pro­ble­mų ne­ky­la. Nuo 2006 m. pra­dė­ti rink­ti duo­me­nys apie iš­vy­ku­sius tė­vus ir jų glo­bė­jams pa­lik­tus vai­kus. Iki 2006 m. pa­kak­da­vo pa­ra­šy­ti pra­šy­mą pas no­ta­rą, da­bar pa­gal įsta­tą yra ski­ria­mas at­sa­kin­gas as­muo. Tai – glo­ba ir rū­py­ba be vals­ty­bės pa­šal­pos.

30 die­nų prieš iš­vy­ki­mą tė­vams rei­kia kreip­tis į sky­rių. Jų pra­šy­mu yra pa­ski­ria­mas glo­bė­jas, daž­niau­siai – se­ne­liai. Glo­bė­jas tu­ri bū­ti ne­teis­tas, ne­baus­tas ir tu­ri su­teik­ti tin­ka­mas gy­ve­ni­mo są­ly­gas vai­kui. Jei­gu tė­vai no­ri dek­la­ruo­ti sa­vo iš­vy­ki­mą, sa­vai­me su­pran­ta­ma, tu­ri pa­si­rū­pin­ti ir vai­ku.

Pa­si­tai­ko, kad ne­pil­na­me­tis vai­kas neiš­lei­džia­mas iš gy­dy­mo įstai­gos, nes paaiš­kė­ja, jog jis gy­ve­na su bro­liu ar se­se, o tė­vų iš­vy­ki­mas nė­ra dek­la­ruo­tas.

Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­rius ak­ty­viai bend­ra­dar­biau­ja su mo­kyk­lo­mis, dar­že­liais, kad in­for­muo­tų vie­ni ki­tus apie si­tua­ci­ją šei­mo­se.

Sa­vi­val­dy­bė­je 2008 m. glo­bą ir rū­py­bą tė­vų pra­šy­mu įtei­si­no 41 šei­ma, 2009 m. – 23, 2010 m. – 60, šie­met jau – 39.

R. Saudargytė, P. Lungė