Didysis Žoržas Kiuvjė, rekonstravęs dinozaurą iš jo kaulo gabaliuko, vargu ar numatė, kad jo metodas gali būti naudojamas ne tik gyviems organizmams, bet ir žmonių bendruomenėms tyrinėti. Bent jau toms, kurių evoliucija įstrigo patriarchaliniame etape, iš esmės atitinkančiame dinozaurų erą.
Žinoma, nėra jokių abejonių, kad kada nors Rusijoje įsigalės visavertė demokratija. Ir tuomet tos šviesios ateities istorikams teks ieškoti „kaulų gabaliukų“, kad atkurtų visuomenės, gyvenusios „suverenios demokratijos“ epochoje, portretą.
Štai kelios pastabos, padėsiančios būsimiesiems kiuvjė.
„Piliečiai keleiviai, būkite mandagūs vieni kitiems. Užleiskite vietas invalidams, pagyvenusiems žmonėms ir keleiviams su vaikais!“ Ši, atrodytų, nepakeičiama lyg dieviškoji trejybė frazė, kurią maskviečiai metų metus girdi Maskvos metro vagonuose, 2008 metų birželį buvo papildyta žodžių junginių „ir nėščioms moterims“.
Šiandien šis mikroskopinis „kauliukas“ natūraliai funkcionuoja gyvo paternalistinio-patriarchalinio dinozauro kūne. Tačiau net ir po tūkstančio metų istorikams jis išsamiai apibūdins dabartinius Rusijos visuomenės ir tų, kurie ją valdo bet kuriuo lygmeniu, tarpusavio santykius.
Metropoliteno raginimas remiasi neginčijama prielaida, kad visi potencialūs metro keleiviai (vadinasi, ir visi Rusijos gyventojai) stokoja ne tik bet kokių moralinių paskatų, bet ir elementaraus auklėjimo. Tiek to, nėščias moteris pridėjo susizgribę, kad reikia reaguoti į paskutinius demografinius Kremliaus tyrimus. Tačiau pats visuotinio mandagumo vienų kitiems ir užuojautos invalidams šūkis skirtas iš esmės neandertaliečiui.
Savo ruožtu Rusijos piliečiai nė truputėlio neįsižeidę dėl tokių įtarimų. Jie nuo jų, taip sakant, abstrahuojasi. Tie, kuriems nereikia priminti padorumo reikalavimų, ir taip užleis vietą „invalidui, pagyvenusiam žmogui, keleiviui su vaikais ir nėščiai moteriai“. O visi kiti nepajudės iš vietos, kad ir kiek juos įkalbinėtų valdiškas balsas iš garsiakalbio.
Trokštamas stabilumas atvedė Rusijos visuomenę į tokią pilietinio neveiklumo būseną, kad ji geba aktyviai reaguoti tik į tokius dvasią keliančius vaizdelius kaip „istorinė Dimos Bilano pergalė“. Savo ruožtu absoliuti visagalybė sukėlė tokį Rusijos valdžios intelektualinį bejėgiškumą, kad ji savo susirūpinimą „pilietinės visuomenės kūrimu“ tesugeba imituoti šūkiais, kurių koncepcinis turinys praktiškai nesiskiria nuo nemirtingojo „Plaukite rankas prieš valgį!“
Nesustosime ties chrestomatiniu Federacijos tarybos pirmininko Sergejaus Mironovo ketinimu sutelkti Rusijos visuomenę rusiškajam kurmėnui išsaugoti. Neaptarinėsime ir beveik alcheminių Rusijos politikų bandymų išrasti itin nacionalinę patriotizmo sąvoką, nes tai yra arba besąlygiškas sovietinio režimo, įskaitant „geriausią visų laikų ir tautų menedžerį J. Staliną“, garbinimas, arba viešas „pindosų“ – amerikiečių, taip pat „chochlų“, gruzinų ir baltijiečių plūdimas. Yra ir kur kas aktualesnių pavyzdžių.
Štai kad ir pačiu laiku pasirodęs Stačiatikių bažnyčios protojerėjaus Vsevolodo Čaplino kreipimasis atsiliepiant į antikorupcinę kampaniją. Jis tėviškai pakvietė Rusijos piliečius neduoti kyšių, savo ganytojiškame atsišaukime apdairiai nesikreipdamas į tuos, kurie tų kyšių, tiesą sakant, reikalauja ir juos ima. Beje, protojerėjaus atsargumas visai suprantamas, žinant, kad Rusijos stačiatikių cerkvė, vartojant sovietinių laikų posakį, faktiškai tapo Kremliaus „pavaros diržu“.
Beje, iš visko sprendžiant, valdžios viršūnės Maskvos metropoliteno administracijos metodus taip pat laiko universalia visuomenės tobulinimo priemone. Savo „slaptuose vakarėliuose“ su valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ aktyvistais žinomas Kremliaus ideologas kviečia partijos narius tai „tapti energingais ir protingais“, tai „parodyti naują požiūrį ne tik į savo partiją, bet ir į savo mintis ir kalbas“.
Ir sunku pasakyti, ar šie kvietimai yra ideologinės valdžios reakcija į viešus to paties S. Mironovo, vieno iš „Vieningosios Rusijos“ lyderių, pareiškimus, kad, jo nuomone, visuose importuotuose kompiuteriuose, naudojamuose Rusijoje, yra „blakės“, specialiai įdėtos Vakarų tarnybų.Ar atvirkščiai: Mironovas specialiai tai pareiškė, drausmingai atsiliepdamas į partijos kvietimą „ateiti į protą ir parodyti naują požiūrį į savo pasisakymus“.
Tarp kitko, vargu ar tai turės kokią nors praktinę reikšmę. Juk protingi žmonės, – o jų Rusijoje, taip pat ir „Vieningojoje“, tikriausiai yra nemažai – šiuos kvietimus praleis pro ausis. Na, o visi kiti kažin ar apskritai sugebės suprasti, apie ką kalbama, o juo labiau įgauti proto.
Visiškai taip, kaip tai vyksta Maskvos metro vagonuose.
Borisas Tumanovas
