Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“
2012-ųjų būta įdomių: Marse sukiojosi ir atradimais stebino robotas „Curiosity“, popmuzikos padangėje sužibo interneto populiarumo rekordus sumušusi daina, mokslininkai teigia po 50-ies metų pagaliau atradę dieviškąją dalelę, o Žemės, laimei, neįtraukė juodoji skylė – pasaulis tęsiasi.
Amerikos laukia iššūkiai
Šiemet įvyko svarbūs valstybių prezidentų rinkimai. Pradėkime nuo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kurių vadovu lapkričio mėnesį vėl tapo demokratas Barackas Obama.
Charizmatiškasis ir interneto vartotojų mielai pašiepiamas 51 metų B. Obama iškart po rinkimų šaliai žadėjo šviesesnę ateitį. Tačiau vien žodžių nepakaks, mat perrinktam prezidentui teks įveikti nemažai sunkumų.
Anot politologo Lauryno Kasčiūno, esminė problema, su kuria Amerika susiduria jau visą dešimtmetį, yra klausimas, kaip sureguliuoti valstybės išlaidas ir pajamas. „Kol kas buvo reguliuojama skolinantis, o ne imantis rimtų struktūrinių reformų. Tačiau kai kalbama, kad Kongrese – respublikonai, o prezidentas – demokratas, iškart susiduria ir skirtingos vizijos, ką reiškia tos struktūrinės reformos“, – sako L. Kasčiūnas. Jis mano, jog susitarimas tarp dviejų skirtingų jėgų vis dėlto bus pasiektas, tik gali būti, kad tai įvyks pusmečio, t. y. ateinančių metų vasarą. O kol kas, pasak politogo, B. Obamai teks sumažinti Amerikos priklausomybę nuo skolų.
Kiti iššūkiai B. Obamos laukia tarptautinėje politikoje. „Pirmiausia – užsitęsęs Sirijos klausimas, kaip susidoroti su režimu. Irano klausimas galbūt nebebus toks aktualus, kaip iki šiol, tačiau vis tiek galimas šiek tiek stipresnis JAV spaudimas Iranui. Turėtume galvoti ir apie tai, kad 2014 metais iš Afganistano turi būti išvestos karinės NATO pajėgos“, – vardina L. Kasčiūnas. Jo spėjimu, išvedimo metu gali kilti įvairių problemų, nes Afganistanas, kaip valstybė, per praėjusį dešimtmetį nebuvo galutinai sureguliuotas.
Rusija nori stabilumo
Labai atidžiai pasaulis žvelgia ir į kitą Žemės rutulio pusę – Rusiją, kuri kovo mėnesį išsirinko metais už B. Obamą jaunesnį prezidentą, 50-metį Vladimirą Putiną. Politologas Tomas Janeliūnas mano, kad politinė padėtis nesikeis – grįžęs į savo mėgstamą postą, prezidentas daro viską, kad užgniaužtų jam nepatinkančias politines ar idėjines jėgas.
„Prieš opoziciją Rusijoje imamasi vis ryžtingesnių priemonių, net užsienio organizacijų veiklai dedamas vis didesnis apynasris. Kai kurios ar net dauguma visuomeninių organizacijų, palaikančių ryšius su užsienio institucijomis, taip pat vis labiau varžomos ir vadinamos užsienio agentėmis norint parodyti, kad Vakarai yra priešiški ir tik pats prezidentas gali kontroliuoti tokią Rusijai nepalankią politiką“, – teigia T. Janeliūnas.
Jo manymu, kol kas nematyti, kad Rusijoje opozicija įgautų realų svorį, galintį mesti iššūkį V. Putinui. Politologas svarsto, kad didžioji dalis Rusijos gyventojų veikiausiai nėra pasirengę rimtesnėms permainoms ir labiau už viską nori stabilumo, visų pirma – ekonominio. V. Putinas, T. Janeliūno manymu, matomas kaip galintis tokį stabilumą užtikrinti.
Libija primena jauną Lietuvą
Kiekvienais metais pasaulio dėmesio sulaukia Artimieji Rytai. Pernai šiame regione prasidėjo vadinamasis Arabų pavasaris. Tačiau, kaip pastebi politologai, jei gamtoje pavasaris trunka tris mėnesius, politikoje šis reiškinys gali užsitęsti ilgokai. Neramumų kilo pernai diktatoriaus Muammaro Gaddafi atsikračiusioje Libijoje. Rugsėjį musulmonų salafitų nariai Bengazio mieste nužudė keturis amerikiečių diplomatus. Teigiama, kad puolimo priežastis – žydų režisieriaus Samo Bacile’o sukurtas ir interneto svetainėje „Youtube“ parodytas filmas „Musulmonų nekaltybė“, kuriame atvirai tyčiojamasi iš pranašo Mahometo ir visos islamo religijos. Politologas Egdūnas Račius sako, kad Libija primena nepriklausomybę atgavusią jauną Lietuvą, kurioje dar ne viskas iki galo sutvarkyta.
„Libija, palyginti su kitomis arabų valstybėmis, kurios patyrė tokias permainas, galbūt iškrinta iš konteksto, nes, kitaip nei Tunise ar Egipte, per pakankamai demokratiškus Libijos rinkimus konservatyvios, religiškai angažuotos jėgos negavo palaikymo. Taigi matome, kad Libijos piliečiai vis dėlto nesuka reislamizacijos keliu, kuriuo suko kaimyninės nacijos“, – pastebi E. Račius. Tačiau, pasak politologo, tai tik laiko klausimas. Esą ir Lietuvoje, atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje teisėsauga ir teisėtvarka apie trejetą metų sunkiai gebėjo dorotis su įvairiausiomis kriminalinėmis struktūromis. „Taigi reikėtų luktelėti ir po penkmečio bus galima kalbėti, ar Libijai pavyko atsitiesti ir toliau plėtoti ūkį ir visuomenę“ – sako E. Račius.
Tuo metu Sirijoje antrus metus tęsiasi kruvinas konfliktas tarp Basharo al-Assado valdžios ir sukilėlių. E. Račius mano, jog išorinė jėga būtina tam, kad kraujas Sirijoje nebesilietų. Priešingu atveju, kyla ir pilietinio karo grėsmė. „Panašu, kad pusiausvyra jau tikrai nebėra režimo pusėje. Režimas griūva ir iš vidaus, ir dėl išorės spaudimo, todėl ilgai nebeišsilaikys. Per 2013 metus Sirijoje režimas turėtų pasikeisti“, – prognozuoja E. Račius. Tačiau kol kas, anot politologo, per anksti spėlioti, kokios jėgos tai bus – religiškai angažuotos, konservatyvios ar liberalesnės. E. Račius neatmeta ir pilietinio karo galimybės, esą jo galimybės – didelės.
Gazos regione – sąlyginė taika
Gazos regionas – dar viena sritis, nuo kurios neatsiejamas Artimųjų Rytų įvykių žemėlapis. Ne vienus metus trunkanti įtampa tarp Izraelio ir Palestinos išsiveržė lapkričio mėnesį, kada per karinius išpuolius žuvo per pusantro šimto žmonių. Izraelio karinės pajėgos kovojo prieš palestiniečių islamistų organizaciją „Hamas“, kuri valdo Gazos ruožą rytinėje Palestinoje. Paliaubos paskelbtos praėjus savaitei – tam prireikė intensyvių diplomatinių pastangų, o derybose dalyvavo Jungtinių Valstijų sekretorė Hillary Clinton ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas. Tačiau E. Račius nedrįsta spėti, kiek ilgai truks sąlyginė taika.
„Jeigu būtų rengiami totalizatoriai, būtų galima laimėti daug pinigų. Šių šalių santykiai visiškai neprognozuojami ir padėtis gali kisti į vieną ar kitą pusę priklausomai nuo veikiančių asmenų ir jėgų“, – teigia E. Račius. Politologas primena, jog Izraelyje vyks nauji rinkimai ir, tikėtina, bus suformuota kitokia valdžia. Nežinia, kiek ji bus linkusi bendrauti ir bendradarbiauti su palestiniečiais, ir kaip elgsis pastarieji. Taip pat neaišku, kaip klostysis Gazos ir Vakarų Kranto santykiai. Galima sudaryti tikimybių ar galimybių scenarijų, bet kalbėti apie vieną tendenciją, anot E. Račiaus, būtų per drąsu.
Ispanų futbolas karaliauja
Dabar pažvelkime, kas gi šiemet nutiko sporto pasaulyje. Didžiausi įvykiai – Londono vasaros olimpinės žaidynės bei Europos futbolo čempionatas.
Londono žaidynėse iš programos buvo išbraukti mažasis beisbolas ir beisbolas. Taip pat sugriežtinta antidopingo politika, neleidžianti sporto šventėje dalyvauti tiems, kurie dėl dopingo buvo diskvalifikuoti daugiau nei šešiems mėnesiams. Be to, žaidynėse pirmą kartą boksavosi moterys. Galutinėje medalių įskaitoje daugiausia apdovanojimų iškovojo Jungtinės Amerikos Valstijos, antri liko kinai, o trečią vietą pelnė šeimininkai – Didžiosios Britanijos atletai.
Vakarais nuo birželio 8-osios iki liepos 1-osios gatvės buvo tuštesnės nei paprastai, ir tik pro pravirus namų langus pasigirsdavo šūksniai: „Yra!“, „Nuošalė, tikrai buvo nuošalė!“, „Vėl prarado kamuolį, žiopliai...“ ir pan. Taigi Lenkijoje ir Ukrainoje vyko Europos futbolo čempionatas, o turnyrą antrą kartą iš eilės laimėjo Ispanija, kuri yra ir pasaulio čempionė. Ji finale nepagailėjo italų – rezultatas 4:0.
„Anksčiau juokaudavo, kad Europos ir Pasaulio čempionate dalyvauja daug komandų, bet visada laimi vokiečiai. Dabar tas posakis skamba kitaip – pastaruoju metu laimi ispanai“, – sako sporto žurnalistas Tautvydas Meškonis. Jam šįmet įsiminė Kroatijos rinktinės žaidėjas Mario Mandžukičius, kuris, tik pasibaigus čempionatui pasirašė sutartį su Miuncheno „Bayern“ klubu ir dabar puikiai rungtyniauja – jau yra įmušęs 9 įvarčius.
T. Meškonio teigimu, įsiminė ir ukrainiečiai Jevgenijus Konoplenka bei Andrejus Jarmolenka: „Kol kas jie žaidžia tose komandose, kur ir rungtyniavo, tačiau yra universalūs, šiuolaikiški, greiti. Bent vienas iš jų arba ir abu artimiausiu metu turi galimybių tapti labai stipriais futbolininkais ar net žvaigždėmis.“
Gal Marse rasime kokį vabalą?
Beje, vieną svarbiausių įvarčių įmušė NASA mokslininkų komanda, ant Marso paviršiaus sėkmingai nutupdžiusi robotą „Curiosity“ – „Smalsumą“. Šio marsaeigio tikslas – tyrinėti Raudonąją planetą ir išsiaiškinti, ar joje yra gyvybės pėdsakų. O gal net ir kokių nežemiškų ropojančių vabalų ar sliekų – ką gali žinoti.
Vilniaus universiteto astronomė Erika Pakštienė sako, kad su „Smalsumu“ siejamos didžiulės viltys – jei Marse bus rasta gyvybės įrodymų, tai bus ženklas, kad visatoje esame ne vieni. Tačiau jau ir dabar robotukas turi kuo pasigirti. Anot E. Pakštienės, „Curiosity“ keliose vietose aptiko uolienų, kurios labai panašios į upių vandens suneštas uolienas, o toks atradimas liudija, kad kažkada Marso paviršiuje tekėjęs vanduo.
„Galbūt net ir dabar, kai Marse pavasaris, nuo kalnų šlaitų irgi teka vanduo, nes iš kosmoso nufotografuoti tamsūs dryžiai, primenantys ištirpusio vandens takus. Dabar „Curiosity“ keliauja Šarpo kalno link ir kalno papėdėje tikisi rasti kažkada buvusių gyvybės pėdsakų“, - sako E. Pakštienė.
Atrastas Higgso bozonas?
Ploti mokslininkams šiemet tikrai buvo už ką. Liepos mėnesį po Šveicarija įkurtos didžiausios pasaulyje dalelių fizikos laboratorijos CERN specialistai paskelbė: atrastas Higgso bozonas – viena iš mažiausių visatos dalelių, kurią mokslininkai gainiojo 50 metų.
Atrasta dalelė patvirtino vadinamąjį Standartinį visatos modelį – savotišką mikrodalelių, sudarančių visatą, mozaiką. Visi elementai jau buvo atrasti – trūko tik Higgso bozono. Taigi, kaip sakė CERN dirbantis fizikas Sergejus Ganjouras, šis atradimas patvirtino mokslininkų supratimą apie pasaulį.
Kitas svarbus dalykas – be Higgso bozono greičiausiai nebūtų nei šios rubrikos, nei radijo, nei apskritai mūsų visų. Prieš keliolika milijardų metų Higgso bozonai, sąveikaudami su kitomis dalelėmis, joms suteikė masę, iš kurios vėliau atsirado žvaigždės, planetos ir bent vienos iš jų gyventojai. Laboratorijoje atlikti tyrimai ne tik patenkino mokslininkų smalsumą, bet ir pasitarnavo spartesniam vėžinių ląstelių naikinimui, bevielių technologijų atsiradimui. Galiausiai, beieškant Higgso bozono, buvo sukurtas internetas.
Australijos valdžia „trolino“ apie pasaulio pabaigą
Kai kas rimtai tikėjosi, kad pasaulio pabaiga įvyks jau gruodžio 21-ąją. Tai mėginta įrodyti majų kalendoriumi, kuris paslaptingai baigiasi ties šia data. Pasak naujųjų pranašų, gruodžio 21 dieną turėjo įvykti daugybė stichinių nelaimių, paskui su Žeme turėjo susidurti milžiniška Nibiru planeta. O galiausiai Žemę, tiksliau tą, kas iš jos liks, turėjo įtraukti juodoji skylė.
Pasaulio pabaiga neįvyko. Tačiau Gvatemaloje pasaulio pabaigos laukiantys turistai, nuolat laipiodami, apgadino vieną akmeninę majų šventyklą. Vis dėlto tie, kurie galbūt laukė milžiniškų katastrofų, tegu neskuba nusiminti – įvairiausi pranašai ir astrologai mums pasaulio pabaigų yra numatę dar daugeliui metų į priekį. Viena iš interneto karikatūrų vaizduoja žmogelį, kuris tikina: „Pasaulio pabaiga iš tikrųjų įvyko. Tik valdžia tą nuo mūsų slepia...“
Australijos valdžia pasiskubino nuraminti pasaulį – pasak majų kalendoriaus entuziastų, gruodžio 21-ąją Australija neturėjo sulaukti aušros. Tačiau tą rytą šalies premjerė Julia Gillard pasauliui pranešė – mes sveiki ir gyvi, pas mus šviečia saulė.
Prieš tai internete buvo pasirodęs trumpas vaizdo įrašas, kuriame premjerė liūdnu veidu kreipėsi į tautą: „Mano mieli išlikę australai, pasaulio pabaiga artėja. Ar paskutinio smūgio sulauktume iš mėsą ėdančių zombių, demoniškų pragaro žvėrių ar iš galutinio ir visiško Korėjos popmuzikos triumfo, turite apie mane žinoti vieną dalyką – aš visada dėl jūsų kovosiu iki paties galo.“
Chucko Norriso spyris „Gangnam style“ šokančiam korėjiečiui
Humoro nestokojanti J. Gillard pasakė ir vieną rimtą dalyką – Korėjos popmuzika iš tiesų veržiasi užkariauti pasaulį. Pietų Korėjos reperio PSY vaizdo klipas „Gangnam style“ „Youtube“ svetainėje tapo pačiu žiūrimiausiu interneto istorijoje. Visame pasaulyje jis peržiūrėtas daugiau nei milijardą kartų.
Pasaulis pasidalijo į dvi nesutaikomas stovyklas. Viena pusė mano, kad ši daina gera. Kiti tvirtina, kad tai – paskutinis šlamštas. Viena aišku – šią dainą kopijuoja ir parodijuoja kas tik netingi.
Tačiau neseniai interneto platybėse visus nutildė ir svarų žodį tarė pats Chuckas Norrisas. Išpopuliarėjo pakoreguota seno kovinio filmo ištrauka, kurioje toks vaizdelis: Norrisas korėjiečių reperį pirmąkart pamato televizoriaus ekrane. Jo reakcija paprasta: televizorius patiria Chucko kojos smūgį.
