Vokietijoje nušauta iš Šilutės krašto kilusi Laura Valančiūtė (29 m.) – atstumto mylimojo pavydo ir keršto auka. Taip baigėsi dar viena meilės pasaka, kurios pagrindinė herojė – užsienyje savo laimės ieškojusi lietuvė.
Turkas nenorėjo paleisti
Laura Valančiūtė Vokietijoje gyveno apie 12 metų. Studijavo ekonomiką, o pastaruoju metu dirbo Kelno rinkos tyrimų institute. Anot draugų ir kolegų, miela ir linksma lietuvė atrodė esanti laiminga. Savo ateitį ji siejo su Vokietija, nors nuolat bendravo su Lietuvoje gyvenančiais namiškiais, juos materialiai rėmė.
Kurį laiką L. Valančiūtė artimai bendravo su Kelne gyvenančiu turku Mustafa Tilkiu (41 m.). Šis turi savo šeimą, bet liepsnote suliepsnojo meile jaunai lietuvaitei. Mergina jam atsakė tokiais pačiais jausmais. Jiedu kone visą laisvalaikį leisdavo kartu, kartu ir atostogaudavo, mylimąjį jau pažinojo ir merginos motina, viešėjusi Vokietijoje.
Turkas žadėdavo lietuvei išsiskirti su žmona, bet vis atidėliojo. Gali būti, kad tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios L. Valančiūtė prieš kelis mėnesius nutarė palikti M. Tilkį.
Vis dėlto turkas niekaip negalėjo susitaikyti su išsiskyrimu. Jis ne kartą grasino Laurai, persekiodavo ją, o lapkričio viduryje net sumušė ją lazda. Baimindamasi dėl savo gyvybės, L. Valančiūtė kreipėsi į policiją. Tada smurtautojui buvo skirta bauda ir nurodyta nesiartinti prie lietuvės.
Protą aptemdė pavydas
Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Laura, tarsi nujausdama nelaimę, prašydavo savo bendradarbių palydėti ją iki namų. Kaip dabar aišku, tai buvo nekoks sumanymas – juk palydovas šalia buvusios meilužės M. Tilkiui tik didino pavydo jausmą.
Lemtingąjį vakarą L. Valančiūtę į namus lydėjo jos kolega iš Čilės Andresas O. (34 m.). Abu buvo nuėję vos kelis šimtus metrų, kai kelią pastojo ginkluotas žudikas...
Nusikaltimą ir užpuoliko kontūrus užfiksavo vienos draudimo bendrovės vaizdo stebėjimo kameros. Nesuabejota, kad žudikas – M. Tilkis, nors iškart po žmogžudystės jis nebuvo sulaikytas.
Anot įvykį tiriančių Vokietijos kriminalistų, aukos tykojęs nusikaltėlis paleido mažiausiai 4 kulkas iš turimo ginklo, sėdo į automobilį ir paspruko. Pašauta lietuvė mirė iškart, o jos palydovas čilietis, dar spėjęs paskambinti į policiją – ligoninėje.
L. Valančiūtės tėvai, šilutiškiai, sužinoję apie tragediją, teigė darysiantys viską, kad dukterį palaidotų Lietuvoje. Nušautos merginos motina neslėpė pagalvodavusi, kad nesveikai pavydus turkas gali prišaukti tragediją, nors bendraujant atrodydavo esąs malonus žmogus.
Lemtinga studijų pažintis
Pastaruoju metu į užsienio šalis išvyksta vis daugiau lietuvių, taigi ir panašių tragedijų gali daugėti. Beje, jų pasitaikydavo ir ankstesniais laikais.
Kelne įvykusi lietuvaitės tragedija iš prisiminimų prikėlė panašią meilės istoriją, kuriai jau 30 metų. Tik šioje istorijoje iki šiol liko neaišku, kas nušovė jauną mokytoją iš Vilkaviškio Onutę Kisieliauskaitę (tuomet 26 m.), beprotiškai pamilusią bendraamžį arabą.
Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute O. Kisieliauskaitė studijavo vokiečių kalbą. Gabi antrakursė buvo išsiųsta gilinti žinių į Vokietiją. Kartu išvyko ir Onutės bendramokslė. Ši netrukus ištekėjo už vokiečio ir liko vyro gimtinėje.
Vedybomis lietuvaičių studijos užsienyje jau ir tais laikais pasibaigdavo neretai. Ne išimtis buvo ir O. Kisieliauskaitė. Tik ji pamilo tokį patį emigrantą – inžineriją Vokietijoje studijuojantį Jordanijos pilietį Ahmadą Abdelį Hagą. Sovietų laikais tai buvo sensacija – Sovietų Sąjungos piliečių santuokos su užsieniečiais buvo netoleruojamos.
Pačiais šilčiausiais jausmais liepsnoję įsimylėjėliai Onutė ir Ahmadas netruko Vokietijoje atšvęsti vestuves. Jose dalyvavo lietuvaitės tėvai, taip pat atrodė, kad sūnaus pasirinkimui nesipriešino ir jo gimdytojai.
Tačiau po studijų sutuoktiniai turėjo išsiskirti, tikėdami, jog tai – tik laikinai. Mat pagal to meto politiką Ahmadas neturėjo teisės atvykti į Lietuvą, o lietuvaitė buvo dar nepasiruošusi vykti į Jordaniją ar Siriją, kur savo ateitį regėjo Ahmadas. Todėl abu patraukė į savo šalis, nusprendę, kad Onutė įsidarbins Lietuvoje ir pradės tvarkytis reikiamus dokumentus ilgai kelionei pas mylimąjį.
Vienas kito ilgėdamiesi, sutuoktiniai nuolat rašė laiškus ir kūrė laimingos ateities planus. O. Kisieliauskaitė pradėjo dirbti vienoje Vilkaviškio mokyklų, turėjo auklėjamąją klasę, buvo labai mylima. Jos vyras įsikūrė Sirijoje.
Mįslingi šūviai Sirijoje
Neatsisakiusi svajonės gyventi kartu su mylimuoju, O. Kisieliauskaitė aktyviai ir kantriai, įveikdama kliūtis (pavyzdžiui, turėjo išstoti iš Komjaunimo organizacijos, buvo pavadinama tėvynės išdavike), mynė įvairių institucijų slenksčius, tvarkydamasi dokumentus į Siriją.
Savo tikslą O. Kisieliauskaitė pasiekė 1980 metų kovo mėnesį ir tuoj pat, su visais atsisveikinusi, išskrido į Damaską, Sirijos sostinę. Toliau jos ir vyro planuose buvo bendras gyvenimas Kanadoje.
Sirijoje spėjusi praleisti vos tris paras, O. Kisieliauskaitę buvo nušauta... Kas tai padarė, liko mįslė iki šiol. Tuo metu įvykiai iš užsienio nebuvo plačiai nušviečiami, Lietuvos gyventojų ryšiai su „kapitalistinio pasaulio“ šalių ambasadomis nebuvo paprasti. Tėvams laišku tebuvo pranešta, kad jų duktė mirė ligoninėje nuo šautinės žaizdos širdyje.
Kisieliauskai pasiekė, kad dukters palaikai cinkuotame karste būtų pargabenti į Lietuvą. Atidarę karstą, O. Kisieliauskaitės artimieji šiurpo – buvo akivaizdu, kad jų dukra kankinta. Kas tai padarė, beliko spėlioti – įtarti žentą ar jo artimuosius, islamo religijos išpažinėjus, pačią politiką, kriminalinį pasaulį, atsitiktinumą... Tėvai tegalėjo guostis, kad kelias dienas Sirijoje praleidusios dukters rašytame laiške vyravo džiugi nuotaika – Onutė džiaugėsi jaukiu sutuoktinio butu, gamtos grožiu, maloniais žmonėmis.
Anot mokyklos, kurioje dirbo O. Kisieliauskaitė, pedagogų, neįprasta, neaiški tragiškai pasibaigusi kolegės meilės istorija ilgainiui virto tarsi legenda. Mokytojai prisiminė, kad kelios studentės, tuokart atvykusios į laidotuves, prasitarė buvusios specialiai atsiųstos „pasižiūrėti, kaip baigiasi lietuvėms, pamilusioms užsieniečius“.
Laimingos užsieniečių žmonos
Lietuvaičių meilės istorijų, pasibaigusių tragiškai, žinoma, būta ir daugiau – joms aprašyti prireiktų ne vienos knygos. Tačiau būtų naivu ir net juokinga vadovautis priesaku šiukštu nepamilti užsieniečio, tuokart į galvas kaltu minėtoms studentėms, vykusioms į O. Kisieliauskaitės laidotuves. Juk yra daugybė lietuvių, sukūrusių šeimas su užsieniečiais ir gyvenančių sėkmingai.
Kelias jų „Akistata“ pakalbino.
Ramutė Kirš, kaunietė, gyvenanti Vokietijoje:
Vokietijoje gyvenu jau beveik 20 metų, su vyru vokiečiu užauginome 2 sūnus, jaučiuosi laiminga, iš gimtinės išvykusi dėl meilės. Todėl tikrai negalima teigti, jog lietuvės ir užsieniečio santuoka pasmerkta anksčiau ar vėliau žlugti, lydima žeminimo, nepagarbos, smurto. Sakyčiau, daugiau tokių negatyvių santykių būna lietuvių (ar kitų europiečių) santuokoje su musulmonais, nes jie vadovaujasi mums sunkiai suvokiamomis savo religijos dogmomis, savotiškai suvokia šeimos garbę ir panašiai.
Viena pažįstama lietuvė pas mus gyveno su turku ir kone kasdien kentė vyro smurtą – šis savo moterį bausdavo net ir tada, kai į ją tik pažvelgdavo kiti vyrai. Lietuvė buvo priversta rengtis tik ilgais drabužiais, jai buvo draudžiama... juoktis. Išgirdusi, kad mylimojo šalyje vyrai už kokį nors menkniekį nužudo ne tik svetimas moteris, bet ir savas (gali nužudyti seserį, nesutikusią tekėti už tėvų išrinkto jaunikio), lietuvė paliko mylimąjį. Jis jos nebeieškojo. Jeigu kartu būtų gyvenę toliau, buvo galima tikėtis tragedijos.
Raimonda Kanopackaitė, prieniškė, gyvenanti Belgijoje:
Kai sužinau apie naują lietuvės tragediją užsienyje, pirmiausia aplanko mintis: „Dar viena patikėjo gundančiais pažadais, švelniais žodžiais, norėjo, kad būtų geriau, o išėjo taip, kaip tikrai nesitikėjo“.
Prieš leidžiantis į artimus santykius su kitos kultūros ir kito tikėjimo žmogumi, manau, reikia neleisti sau apakti iš meilės ir viską gerai apgalvoti.
Kita vertus, šeimose smurtaujama ne tik tada, kai porą sudaro kitataučiai. Domiuosi gimtinės naujienomis, tad žinau, kad Lietuvoje porų meilės daug dažniau baigiasi nužudymu. Bet gimtinėje skriaudžiama lietuvė gyvena tarp savų – giminių, kaimynų, draugų, todėl turi galimybę bet kada sulaukti pagalbos. O emigracijoje lietuvės neretai užsisklendžia savo problemų kiaute.
Džiaugiuosi, kad per beveik 7 metus, kai esu belgo žmona ir čia gyvenu, Belgijoje nepažinau nė vienos lietuvės, nusivylusios savo gyvenimo partneriu užsieniečiu.
Visas moteris, ištekėjusias už užsieniečio (kartu ir save) vadinu didelėmis avantiūristėmis.
Dalija Druškė, marijampolietė, gyvenanti Vokietijoje:
Aš 18 metų esu vokiečio žmona, auginame šaunų 13 metų sūnų. Susipažinome Lietuvoje, kai mano būsimas vyras atvyko į komandiruotę, o aš, vokiečių kalbos mokytoja, buvau pakviesta vertėjauti. Nė vieną minutę nepasigailėjau šeimos gyvenimą susikūrusi tokį, kokį turiu. Nostalgiją jaučiu tik namiškiams, Lietuvai, bet į ją grįžtame po keletą kartų per metus, mano vyras ir sūnus šiek tiek kalba lietuviškai, viską supranta.
Meilės ir partnerystės tema esu labai racionali ir laikausi nuomonės, kad vyrų mums niekas nepakiša – pačios pasirenkame. Tik santuokai reikia subręsti – abiem gerai pasiruošti, vienam kitą gerai pažinti, o ne pulti stačia galva į užplūdusius jausmus. Ir visai nesvarbu, kur gyvename, kokios tautybės esame. Kaip sakoma, arba mąstome prieš tai, arba gailimės po to.
Manau, didelis kultūros ir mentaliteto skirtumas poroje yra labai aštrus išbandymas, tačiau ir tai nėra taisyklė be išimčių. Be to, labai svarbu, kokiu tikslu lietuvės išvyksta į užsienį – ar kad tik praturtėtų ir gautų pilietybę, ar kad susirastų artimą sielai žmogų, nors ir ne patį turtingiausią.
Tik faktai:
Šių metų lapkritį Kaliningrade (Rusija) kazachas Rustamas Ažibekovas (18 m.) peiliu mirtinai sužalojo klaipėdietę Mariną Opalatenko (28 m.) ir jos 3 mėnesių sūnelį. M. Opalatenko ten gyveno jau keletą metų, studijavo aukštojoje mokykloje, taip pat šokdavo striptizo bare. Sulaikytas žudikas teigė, esą jį su Marina siejusi meilė, o įsiutęs dėl to, kad moteris pačią intymiausią bendravimo akimirką pavadinusi jį kito vyro vardu. Išeidamas iš Marinos buto, žudikas dar pagrobė vertingų daiktų ir butą padegė.
2008 metų kovo mėnesį Norvegijoje norvegas Filipas Ernstas Rudė (54 m.), vartojęs kvaišalus ir žinomas policijai, būdamas girtas, per kivirčą sumušė ir šaliku pasmaugė savo žmoną ukmergiškę Jurgitą Šimkutę (25 m.), su kuria buvo susituokęs vos prieš 2 savaites. Atsitokėjęs F. E. Rudė dar pabandė imituoti savižudybę ir žmoną pakorė ant durų rankenos. Policijai jis aiškino, kad barnis įvykęs, kai žmona pareiškė nenorinti, jog sutuoktinis vyktų kartu su ja paviešėti Lietuvoje.
2008 metų vasarį Italijoje buvo nužudyta klaipėdietė Oksana Auškelytė (26 m.), dirbusi šokėja naktiniame klube ir kelias savaites artimai draugavusi su italu Andrea Falasčiu (35 m.) – plytelių klojėju ir buvusiu desantininku. Kažkodėl įtūžęs A. Falasčis trenkė merginai buteliu per galvą, subadė peiliu, tada užmovė ant galvos polietileninį maišelį ir uždusino. Kūną sugrūdo į lagaminą ir išmetė į šiukšlių konteinerį. Žudikas jau nuteistas kalėti 18 metų.
2008 metais Vokietijos teismas paskyrė kalėjimą iki gyvos galvos 29 metų Maroko piliečiui, viename Bavarijos miestelyje nužudžiusiam vilnietę Astą Gytenbruch (39 m.), vokiečių kalbos dėstytoją. Ši sutuoktinį ir du vaikus turinti moteris, padraugavusi su marokiečiu, galiausiai buvo pasiryžusi santykius su juo nutraukti... Žudikas aukos kūną nuskandino tvenkinyje, bet po 3 mėnesių lavonas buvo rastas ir nusikaltimas atskleistas.
2005 metų birželį anglas Tonis Teobaldas (36 m.) iškrypėliško sekso metu lovoje nužudė savo mylimąją, lietuvę Levą Levčenkaitę (24 m.), su kuria gyveno Londono priemiestyje. Už tai Didžiosios Britanijos teismas jį įkalino iki gyvos galvos. Kai T. Teobaldas buvo jau suimtas, į policiją kreipėsi dar kelios nukentėjusiosios, kurias jis nuolat prievartavo, kai jos dar buvo mažametės (vienai tebuvo tik 5 metukai).
2005 metų gegužę Anglijoje irakietis virėjas Farikas Faruchas (34 m.), tuo metu turėjęs pabėgėlio statusą ir jau ragintas išvykti iš svečios šalies, chalato diržu pasmaugė savo draugę lietuvę Ingą Lošienę (32 m.), dviejų vaikų motiną. Lavoną įmetė į savo automobilio bagažinę, o pats paspruko į užsienį. Po dviejų mėnesių jis buvo suimtas Švedijoje, vėliau įkalintas iki gyvos galvos.
Irena ZUBRICKIENĖ
