Du paaugliai susitikdavo ledų fabrike prieš darbuotojų patikrinimą, vogčiomis žvilgtelėdavo vienas į kitą, o kai prižiūrėtojai nusisukdavo, tyliai pasisveikindavo. Galiausiai sulankstytas popieriaus lapelis su telefono numeriu nepastebimai nukrito ant darbo patalpos grindų.
Taip Afganistane prasidėjo meilės istorija, kuri nepaisė įsigalėjusių vietos tradicijų tuoktis tik su iš anksto parinktu partneriu ir besąlygiškai paklusti vyresniųjų šeimos narių valiai. Skirtingų etninių grupių paauglių meilė – pernelyg modernus ir šokiruojantis išbandymas tradicinei Afganistano kaimų bendruomenei. Brutali reakcija pasireiškė akimirksniu, rašo „The New York Times“.
Liepos mėnesį grupė vyrų, pastebėję porą važiuojant automobiliu, užtvėrė jiems kelią, ištempė jaunuolius lauk ir ėmė tardyti: kodėl jie kartu? Kokią teisę jie turi taip elgtis? Įniršusi minia bematant išaugo iki 300 žmonių, kaltinančių paauglius paleistuvyste ir reikalaujančių abu užmėtyti akmenimis arba pakarti.
Kai saugumo pajėgos įsikišo į konfliktą ir išgelbėjo porą, minios pyktis sprogo. Jie sumušė vietinę policiją, ėmė padeginėti automobilius ir nusiaubė maždaug už 6 km nuo Herato miesto centro buvusią policijos nuovadą. Toks pareigūnų bejėgiškumas kelia abejonių, ar pačių afganų vadovaujamos saugumo pajėgos sugeba užtikrinti saugumą vakarinėje šalies dalyje (Heratas – vienas pirmųjų miestų, kur vadovavimą saugumo pajėgoms iš užsieniečių oficialiai perėmė vietiniai).
Riaušės, trukusios kelias valandas, baigėsi vieno žmogaus mirtimi, apanglėjusia policijos nuovada ir dviejų paauglių – Halimos Mohammedi ir jos vaikino Rafio Mohammedo – įkalinimu nepilnamečių kalėjime. Oficialiai jų likimą turėtų lemti įstatymai, tačiau abiejų šeimos žada žiaurų šeimos ir bendruomenės teismą.
Halimos dėdė aplankė ją kalėjime, kad pasakytų, jog mergina užtraukė šeimai gėdą. Jis prižadėjo, kad kai tik išeis į laisvę, abu įsimylėjėliai bus nužudyti. Merginos tėvas, beraštis darbininkas, kuris dirba Irane, nors ir gailėdamasis, su tokiu sprendimu sutiko. Per du apsilankymus kalėjime jis verkė ir savo dukrai nesakė beveik nieko. Kraujas, pasak jo, turbūt vienintelė išeitis.
„Ko mes norėtume paprašyti, tai kad Vyriausybė nužudytų juos abu“, – sakė merginos tėvas Kheras Mohammedas.
Abu paaugliai jaučiasi nesmagiai, kalbėdami apie meilę, bet sako buvę pasiruošę mirti. Tik jiems abiems nesuprantama, už ką jie turėjo būti nužudyti. 17-metis Rafis sakė: „Jaučiuosi labai blogai. Aš meldžiuosi, kad Dievas vėl sugrąžintų tą merginą pas mane. Bet aš esu pasirengęs mirti ir noriu, kad tik ji, išėjusi į laisvę, būtų saugi.“ Halima, kuriai taip pat yra apie 17 metų, stebėjosi: „Juk mes visi esame žmonės. Dievas mus sukūrė iš to paties molio, tad kodėl negalime susituokti ar mylėti vienas kito?“
Ši istorija Herate priminė panašų atvejį, nutikusį Kunduzo provincijoje. Nuo savo šeimų norėjusią pabėgti jauną porą, minia, kurioje buvo ir jų giminaičių, užmėtė akmenimis.
Užmėtymas akmenimis, žiauri šariato teisės bausmė, tąkart buvo užfiksuotas vaizdo kamera ir įrašas po kelių mėnesių paplito internete. Afganistano pareigūnai, po protestų užsienyje, pažadėjo ištirti įvykį. Tik dar niekam iki šiol nebuvo pareikšti jokie kaltinimai.
Herate, palyginti su minėtu atveju, policija reagavo nedelsiant ir išgelbėjo jaunuolius. Pareigūnai rizikavo savo gyvybėmis, kad galėtų perduoti paauglius teisinei sistemai, o ne įniršusiems giminaičiams. Be to, ir aukščiausieji religiniai vadovai nesutiko pasmerkti poros. Policijos duomenimis, per savaitę po įvykusių riaušių iš namų pabėgo dar penkios ar šešios merginos su savo savo sužadėtiniais.
Situaciją aptarusi Herato provincijos taryba nusprendė, kad porai turėtų būti skirta valstybės apsauga, nes nė vienas iš jų anksčiau nebuvo susižadėjęs ir abu tvirtino norėję susituokti. „Net jei ir būtų turėję lytinių santykių, jie vis vien nėra nusikaltėliai“, – sakė tarybos vadovas Abdulas Haziras.
Bet iki šiol jų žodžiai nebuvo išgirsti. Paaugliams turėjo būti suteiktas bet koks ilgalaikis saugumas. Iš pradžių Halima atsidūrė provincijos moterų prieglaudoje, tačiau netrukus buvo perkeltas į nepilnamečių kalėjimą, apie 40 mergaičių ir 40 berniukų apgyvendinti atskiruose barakuose.
Policija perdavė jaunuolių bylą prokurorams. „Jų įsitikinimu, jie padarė nusikaltimą“, – sakė organizacijos „Moterų balsai“, vienai nakčiai suteikusios nakvynę Halimai, direktorė Suraya Pakzad.
S. Pakzad pasakojo, kad mergaitės ir moterys vakarų Afganistane dažniausiai atsiduria prieglaudose pabėgusios nuo priverstinės santuokos ar smurtaujančių vyrų, atstumtos bendruomenės dėl susitikinėjimo su vyrais, kai tokiems santykiams nepritaria šeima. Bausdami už tokius prasižengimus, giminės vyrai dažniausiai moteris mirtinai sumuša.
Tačiau atskirai duodami interviu kalėjime ir Halima, ir Rafis tvirtino nesibaiminantys laisvėje jų laukiančio giminės pykčio, kad jaunas tadžikas pamilo merginą iš konservatyvios hazarų bendruomenės, vienos iš daugelio Afganistano tautinių mažumų. „Tai širdis, – tvirtino Rafis. – Kai ką nors myli, neklausi, kas tokia ar iš kur ji yra, o tiesiog nori būti kartu.“
Jaunuoliai turėjo daug bendro: abu buvo našlaičiai (jis buvo netekęs tėvo, ji – motinos), vienas kitą apibūdino kaip tylius ir mandagius, šiek tiek drovius. Abu mėgo tokią pat jausmingą muziką, atkeliavusią iš Irano.
Halima, baigusi šešias pradinės mokyklos klases, svajojo studijuoti anglų kalbą ir lankyti kompiuterių kursus, bet šeima nusprendė, kad tai būtų tik laiko švaistymas ir išsiuntė mergaitę dirbti ledų fabrike už 95 dolerius per mėnesį.
Ten jie ir susitiko. Rafis mėnesį vis stengdavosi paslapčiomis pasisveikinti su Halima, kol galiausiai jam kojomis ji numetė lapelį su savo telefono numeriu.
Pora kalbėdavosi telefonu dažniausiai naktimis, nors merginos pamotė tam ir nepritarė. Galiausiai, praėjus metams, jaunuoliai nusprendė nebeslėpti savo santykių. Jie sutarė susitikę nuvykti į teismo rūmus ir susituokti. Rafis įtikino savo vyresnį pusbrolį, kad šis nuvežtų jį į Džabrailo kaimą, kur miesto aikštėje jo laukė mergina.
Jie tespėjo nuvažiuoti vos kelis metrus, kai geltona „Toyota Corolla“ užblokavo kelią, o iš jos iššoko įniršę vyrai. Mergina per grumtynes nebuvo sužeista, bet minia sumušė jiems talkinusį pusbrolį ir taip sudaužė Rafį, kad šis prarado sąmonę. „Mes žinojome, kad jie mus užmuš“, – tvirtino Halima.
Dabar jie leidžia dienas skirtingose to paties kalėjimo pusėse, tačiau negali bendrauti. Rafis gydosi žaizdas, kurios vis dar aiškiai matomos sutinusiame veide su kraujosruvomis po akimis, o Halima lanko drabužių siuvimo kursus.
Abu sako, kad nori būti kartu, tačiau tam atsirado dar daugiau kliūčių. Per riaušes žuvusio vyro šeima dėl netekties kaltina Halimą ir reikalauja, kad ji išpirktų kaltę. Jie netgi pasiūlė būdą, kaip tai padaryti: ištekėti už vieno iš žuvusiojo brolių...
