Musulmonų integracija yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo dabar susiduria Europos visuomenės. Skaičiuojama, kad Europoje gyvena apie 20-25 milijonus musulmonų, taigi musulmonai sudaro apie 5 proc. Europos gyventojų, o islamo religija neišvengiamai yra tapusi neatskiriama Europos visuomenių dalimi.
Tačiau įvairios su musulmonų integracija siejamos kontroversijos (Muchamedo karikatūros, olandų režisieriaus Theo van Gogh filmas „Nuolankumas“ ir olandų parlamentaro Geert Wilders filmas „Fitna“, kt.) bei konfliktai (pvz., dėl chidžabo – islamiško moters galvos apdangalo – dėvėjimo), diskusijos apie musulmonų integraciją, kuriose akcentuojamas musulmonų bendruomenių „marginalumas“ arba, kitaip tariant, jų „nesugebėjimas integruotis“ ir prisitaikyti prie modernaus europietiško gyvenimo būdo, Europos dienraščiuose nušviečiamas islamo, kaip grėsmės, įvaizdis rodo, kad musulmonai kartu yra ir nėra juos priimančiose visuomenėse, nes jie nėra suvokiami kaip neatskiriama ir integrali jų dalis.
Musulmonų integracijos iššūkius puikiai iliustruoja mečečių statybos Europos miestuose klausimas. Mečetė yra pagrindinis pastatas, kuris išreiškia islamo matomumą mieste. Tai ne tik vieta, kurioje meldžiamasi, bet taip pat ir bendruomenės centras, įvairių musulmoniškos šeimos gyvenimą žyminčių ritualų (santuokos, apipjaustymo, mirties) vieta.
Leidimas statyti mečetes yra pripažinimas, kad musulmonai veikia ir keičia aplinką juos priimančioje visuomenėje. Dar prieš keletą dešimtmečių islamo religija buvo praktiškai nematoma, tačiau, augant musulmonų skaičiui Europos valstybėse, daugėja ir projektų dėl mečečių statybų. Mečetė rodo ne tik tai, jog vietovėje yra musulmonų bendruomenė, bet ir simbolizuoja islamo evoliuciją iš privačios erdvės į viešąją. Praeityje musulmonai Europoje buvo izoliuoti nematomose ir privačiuose maldos kambariuose, o dabar mečetės atvirai, viešai ir akivaizdžiai demonstruoja islamo buvimą. Atrodo, kad būtent tai ir neramina kitus Europos gyventojus. Jei maldos namų įkūrimas gali būti visiškai nepastebimas nemusulmoniškoje aplinkoje, tai mečečių statyba jokiu būdu negali. Tai reiškia, kad dėl mečečių statybos musulmonų bendruomenės lyderiai turi derėtis su vietinės, miesto ir regioninės valdžios atstovais. Nors yra ir labai sėkmingų mečečių statymo pavyzdžių, bet dažniausiai, paviešinus mečečių statymo planus, aplinkiniai gyventojai iškart ima reikšti nepasitenkinimą: jie bijo mašinų parkavimo problemų, nekilnojamojo turto vertės kritimo ir didelio triukšmo. Todėl mečečių statymas yra didžiulis iššūkis miestų planavimui. Tokiu būdu architektūra tampa svarbia diskusijų apie Europos musulmonų integraciją dalimi. Musulmonai Europoje siekia būti matomi – jie nebenori melstis pasislėpę iš išorės neatpažįstamuose maldos namuose. Jie nori tapti miesto dalimi. Taip iš buvimo nematomu islamas dažnai tampa nenorimu.
Viena didžiausių su mečečių statyba susijusių kontroversijų kilo dėl didžiulės mečetės projekto Kelne, Vokietijoje, kur Turkijos islamo sąjunga religiniams reikalams (DITIB), siekia pastatyti didžiausią Europoje mečetę. Kelne gyvena apie 120 tūkst. musulmonų ir jie sudaro apie 12 proc. miesto gyventojų. Dabartinė mečetė dėl savo mažo ploto neatitinka musulmonų bendruomenės poreikių – per didžiausias islamiškas šventes musulmonams tenka melstis mašinų stovėjimo aikštelėje. Mečetės projektas, kurio pagrindinis architektas yra bažnyčių statyboje besispecializuojantis Paul Böhm, rodo islamo tradicijos ir vakarietiškos kultūros susiliejimą, yra labai modernus, netgi futuristinis. Mečetės plotas turėtų siekti 22 tūkst. kvadratinių metrų, o minaretai bus net 55 metrų aukščio. Tačiau tik penktadalis numatyto ploto yra skirta maldos namams. Kitas plotas būtų skirtas TV studijai, vaistinei, gydytojo kabinetui, teisinei praktikai, kepyklai, kirpyklai, bankui, vaikų darželiui, bibliotekai, restoranui ir papuošalų parduotuvei.
Šis mečetės projektas sulaukė didžiulio pasipriešinimo ir įvairių protestų. Kai kuriuos nuogąstavimus galima suprasti, nes tokio dydžio mečetė gali teikti visas reikiamas paslaugas, o tai reiškia, kad musulmonai gali gyventi tarp savo buto ir mečetės, niekada neturėdami nieko bendro su likusia visuomene, o tai reikštų ne integraciją, bet getoizaciją. Tačiau šiuose protestuose dažniau buvo vartojami ne racionalūs argumentai, bet gana rasistiniai pareiškimai. Garsus žydų kilmės vokiečių rašytojas Ralph Giordano pareiškė, kad mečetė reikštų šliaužiančią Vokietijos islamizaciją, netgi karo paskelbimą. 2007 liepos 16 dieną Kelne prieš mečetę demonstravo 200 žmonių, tarp jų buvo ir Austrijos laisvės partijos bei Belgijos „Vlaams Belang“ atstovų, kurie pasisakė už imigrantų deportaciją. „Pro Köln“ partija surinko 23 tūkst. parašų, kuriais buvo siekiama sustabdyti projekto įgyvendinimą. Tačiau vietinio laikraščio padaryta apklausa parodė, kad 63 proc. Kelno gyventojų remia projektą, nors iš jų 27 proc. norėtų, kad būtų sumažintas jo dydis. 2008 m. rugpjūčio 28 dieną miesto taryba davė leidimą mečetės statybai.
Kelno mečetės projektas nėra vienintelis sulaukęs pasipriešinimo iš vietinės bendruomenės. Kultūriniai susidūrimai dėl islamiškų pastatų statymo kilo ir kituose Vokietijos miestuose, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje.
Šveicarijoje kilo protestai dėl siekių statyti mečetę Wangen kaime, tačiau jie neapsiribojo tik vietiniu lygmeniu – byla pasiekė Šveicarijos aukščiausiąjį teismą, kuris vietiniams musulmonams leido statyti mečetę ir netgi 6 metrų minaretą. Tačiau tuo ši byla nesibaigė. Šveicarijos parlamento bei kraštutinės dešinės Šveicarijos tautos partijos narys Ulrich Schlüer inicijavo peticiją, kuria siekia į Šveicarijos konstituciją įtraukti straipsnį, kuris teigtų, jog: „Šveicarijoje yra draudžiamas minaretų statymas“. Jo teigimu, islamas nėra tik religija, tai – „ideologija, kuri siekia sukurti kitą teisinę sistemą“, todėl su juo reikia kovoti. Jis teigia: „Mes neturime nieko prieš musulmonų maldos kambarius ar mečetes. Tačiau minaretas yra kitoks dalykas. Jis nieko neturi bendro su religija. Tai politinės galios simbolis“. Neseniai miręs, buvęs Karintijos Austrijoje gubernatorius Jörg Haider taip pat siekė uždrausti statyti minaretus, nors Karintijos žemėje yra labai mažai musulmonų ir nėra jokių planų statyti mečetės.
Dėl to, kad daugelis europiečių minaretus mato kaip galios demonstravimo simbolius, architektai dabar dažnai jų atsisako, teigdami, kad jie nėra būtinas mečečių atributas – juk muazinui nebereikia kviesti musulmonų į maldą, nes tam yra laikrodžiai. Pavyzdžiui, Londone yra planuojama statyti mečetę, kurioje būtų erdvės 70 tūkst. maldininkų ir kurioje vietoj kupolo būtų stiklinis stogas, o vietoj minaretų – vėjo turbinos. Architektė Mubashra Ilyas sukūrė mečetę Frankfurte prie Maino – joje yra tik vienas simbolinis minaretas, kurį praeinantys žmonės gali matyti tik iš tam tikro kampo.
Italijoje mečečių statybai įnirtingai prieštarauja kraštutinės dešinės partija Lega Nord. Vienas jos lyderių Roberto Calderoli, protestuodamas prieš planus statyti mečetę Bolonijoje, grasino surengti „kiaulienos dieną“ ir nuvesti kiaules į siūlomą mečetės statybai vietą, kad jos ją „išniekintų“. Priešinantis mečetės statybai Lodi mieste per protesto akciją vienas kunigas pašventino žemę, kuri buvo skirta statyti mečetę.
2008 metų sausio mėnesį kraštutinės dešinės lyderiai iš 15 Europos miestų susitiko Antverpene, Belgijoje, ir kvietė uždrausti statyti naujas mečetes, taip stabdant Europos miestų „islamizaciją“. Grupė teigė, kad mečetės yra apylinkių užvaldymo ir islamiško gyvenimo būdo primetimo europiečiams katalizatoriai.
Tačiau ne visada mečetės ir jų statymas Europos miestuose turi reikšti ir reiškia musulmonų bendruomenės ir priimančios visuomenės konfrontaciją. 2008 m. Vokietijos architektai nusprendė, kad Islamo forumas Penzberge, kurį sudaro mečetė ir islamo centras, yra geriausias architektūros darbas Bavarijoje per 5 metus.
2008 m. spalio 26 dieną Duisburge, Marxloh rajone, atidaryta didžiausia mečetė Vokietijoje yra puikiausias pavyzdys, kad islamiškų pastatų statymas gali ne tik skaldyti, bet ir jungti. Joje yra išskirta erdvė viso rajono bendruomenės susitikimo centrui. Į mečetės atidarymo ceremoniją susirinko tūkstančiai Duisburgo piliečių. Šios mečetės kūrimas ir projektas yra unikalus tuo, kad, priešingai nei mečečių statymas kituose Vokietijos miestuose, jis nesusilaukė jokių protestų ir buvo labai palaikomas vietinės bendruomenės.
Manyčiau, galima teigti, kad nauji architektūriniai projektai, jei jie yra kuriami su abipuse pagarba ir per racionalias diskusijas, yra puiki galimybė jungti įvairių kultūrų įtakas ir kurti naujo pobūdžio architektūrą, kuri atspindėtų ir reprezentuotų miestus tokius, kokie jie yra – daugiakultūriniai ir daugiareliginiai.
Goda Jurevičiūtė
