Tęsinys. Ankstesnes dalis galite perskaityti čia: Id., IId., IIId., IVd., Vd., VId., VIId., VIIId., IXd.
Ankstesnėje šio ciklo dalyje pasakojau, kaip fotografuodamas draugo vestuves sutikau vyruką, kuris be didesnių užuolankų pasisiūlė man padėti įsidarbinant Danijoje. Tiesa, tai buvo užstalės pokalbis, pagardintas ne tik sočiais užkandžiais bet ir gausiai laistoma tekila, tad labai didelių vilčių šiam savaitgalio rankų sukirtimui neteikiau, nors pirmadienio, kuomet buvau nusprendęs paskambinti jau adekvačiam naujajam bičiuliui, laukiau itin nekantraudamas.
„Sveikas gyvas. Bendravome su tavimi per Edvardo vestuves. Jei meni, kalbėjome apie galimybę įsidarbinti Danijoje. Minėjai, kad galėtum man padėti. Ar tai galioja ir bendraujant blaiviomis galvomis?“ – išpyškinau pirmadienį paskambinęs Remigijui. Mano nuostabai, naujasis mano prietelius atsakė teikiamai ir pasakė, kad paskambins man po kelių dienų ar savaitės, nes tuomet turės progą pabendrauti su mano potencialiu darbdaviu iš Danijos.
Išties, po geros savaitės suskambo telefonas, skambino Remigijus. „Klausyk, tavo danas šiandien Vilniuje. Vakare jis išskrenda. Užsirašyk jo telefono numerį ir paskambink. Susitiksi, pasišnekėsi, pasiderėsi. Aš kalbėjau su juo, žinau, kad dabar jam reikia darbininkų. O tavo personą jam kaip ir rekomendavau.“ – kalbėjo Remigijus.
Aš nieko nelaukdamas paskambinau savo potencialiam darbdaviui, susitarėme susitikti Vilniaus oro uosto atvykimo salėje. Vakarop aš jau lėkiau į sostinę ir dar kelios minutės prieš mūsų sutartą valandą slampinėjau po oro uosto atvykimo salę. Netrukus pasirodė kažkur mano amžiaus vyrukas. Aukštas, apsirengęs visai nepretenzingai, šiek tiek atvipusia lūpa, paprasto, galima sakyti kaimietiško veido. Jis išsitraukė telefoną, surinko numerį, o tuomet kišenėje suskambėjo mano mobilusis. Taip mes susipažinome su Jasperu.
Kalbėjomės mes vienoje iš oro uosto kavinių. Jasperas pasiteiravo kiek man metų, pakrizeno dėl mano ankstesnės darbo patirties, kuri visiškai nieko bendro neturi su žemės ūkiu ir šiek tiek papasakojo apie mane dominantį darbą. „Supranti, man reikia jaunų ir fiziškai stiprių žmonių. Aš turiu kelias dideles kiaulių fermas. O ten tavęs lauktų daug šūdo ir daug sunkaus darbo. O pinigai, mano šalies supratimu, nėra dideli. Tiesa, yra ir pliusų. Turiu namą, kuriame galėtum nebrangiai nuomotis kambarį ar butų, nereikėtų rūpintis mėsa – trims mėnesiams išskirčiau tau pusę kiaulės. Vienu žodžiu, pagalvok, pasitark su šeima ir paskambink man.“ – pabaigė Jasperas.
„Sutinku.“ – išpyškinau nieko nelaukdamas. Velniop, didelė ar maža danų supratimu alga, bet juk aš iš jos galėsiu atidavinėti savo šeimos skolas. O tai šiuo momentu yra svarbiausia. Taigi, su Jasperu sutarėme, kad į jo fermą keliausiu po poros savaičių. Būtent tuomet jam jau reikės naujo darbuotojo. „Aš tau paskambinsiu, tuomet susišnekėsime, kaip tu pas mane atvažiuosi. Ar savo mašina, ar mikroautobusu, ar man mašiną kokią atvarysi.“ – atsisveikindamas gana laužyta anglų kalba reziumavo, kaip aš vėliau sužinojau, vienas rimčiausių kiaulių augintojų Danijoje
