Tęsinys. Ankstesnes dalis galite perskaityti čia: Id., IId., IIId., IVd.
Ankstesnėje šio pasakojimų ciklo dalyje supažindinau jus su visiškai netikėtai mano švininių nevilties debesų padangę praskaidrinusiu spindulėliu – tai buvo Laimis, seniausiai nematytas vyrukas, kuris darbavosi Norvegijoje. Ir ne kokiame silkių fabrikėlyje, o pats sau.
Taigi, po vieno socializacijos vakaro, kuomet Laimio jau nedrįsau teirautis apie kažkokio bendradarbiavimo galimybes, iš pat ryto vėl susiruošiau į svečius pas vakarykštį vyruką. Laimis vėl pasitiko mane lengvai panešiotu veidu, tačiau jau nusiskutęs ir adekvatus. Pasidarėme kavos ir sėdome prie stalo.
Laimis priklauso tai kategorijai žmonių, kurie visuomet ieško šviežių ausų. Kaip sakoma, neduok pavalgyti, o duok pašnekėti. Taigi, iš pradžių jis vėl užsivedė apie muziką, puolė į lyriką prisiminęs senus Klaipėdos konservatorijos laikus ir jau taikėsi vėl paleisti per savo aparatūrą „Modern Talking“ bei subėgioti į parduotuvę. Pertraukiau. „Laimi, palauk. Aš turiu rimtą reikalą. Kol mes adekvatūs, noriu labai rimtai pasikalbėti. Turiu labai didelių finansinių bėdų. Man reikia padirbėti svetur, kad ir toje pačioje Norvegijoje. Ir nusišvilpt kuo“, – išrėžiau. Vyrukas pažiūrėjo į mane keliolika sekundžių ir lyg niekur nieko tarė: „Tai kokia čia problema. Aš kovo mėnesį visam sezonui išvažiuoju. Važiuojam kartu. Juk tu angliškai kalbi ir pasaulio regėjęs, man kaip tik reikėtų tokio žmogaus“, – išpyškino vyrukas.
Aš sėdėjau lengvai netekęs amo. Ką, nejau viskas taip paprasta? Jis čia juokauja, tyčiojasi ar šneka rimtai? Na, bet paskui mes pradėjome kalbėtis konkrečiau ir mano galvoje minutė po minutės vis labiau ryškėjo gana smagus scenarijus. Pasirodo, Laimis Norvegijoje užsiima plataus profilio statybiniais darbais. Važiuoja jis ten su savo mikroautobusu, vėliau pas jį atkeliauja ir statybininkų brigada iš Lietuvos. Jis samdo pusamžius kaimietukus, kartais pageriančius, bet neįnoringus ir nebrangius. Įdarbinus tokią brigadą Laimiui į kišenę byrėdavo visai rimti pinigai. Žinoma, darbo į valias užtekdavo ir jam pačiam – reikia surasti klientų, bendrauti su jais, pirkti medžiagas ir... rūpintis savo darbininkais. Pasak Laimio, jiems visuomet reikia vairuotojo, prievaizdo ar net elementaraus vertėjo parduotuvėje.
„Supranti, suskaidom vyriokus į dvi brigadas. Tu vežioji ir prižiūri vieną, o aš – kitą. Taip mes galėsim tvarkyti po kelis objektus. Ir gerai visiems bus“, – reziumavo Laimis.
Mes sukirtome rankomis. Tiesa, kiek pakraipęs galvą mano geradarys užsiminė, kad šiokį tokį pinigą užsidirbs ir iš mano personos. Tačiau tokiame džiugiame kontekste keliolika procentų nuo mano algos man visai nepasirodė svarbu. Svarbiausia, kad traukinys pajudėjo!
„Žiūrėk, oras bjaurokas dar. Panašu, išvažiuosiu kovo viduryje ar pabaigoje. Dar turime gerą mėnesį laiko. Užlėksi kada, papasakosiu daugiau naudingų smulkmenų, pasakysiu ką pirkt, ko nepirkt. Pasišnekėsim. Žiūrėk, dar va kitą autobusą nupirksiu, kad tu nuvarytum. Vienu žodžiu, užlėk po dienelės kitos“, – atsisveikinant spaudė ranką Laimis. Prisižadėjau jį netrukus aplankyti, o pats džiaugsmingai išlėkiau namo pranešti šeimai, kad ledai pajudėjo! Dar geras mėnuo, ir aš pradėsiu atiduoti skolas...
