73-ejų sulaukęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kaip rašo laikraštis „Vedomosti“, iš savo posto gali pasitraukti dar nesibaigus jo įgaliojimams. Prieš 18 metų atsisėdęs į daugiau kaip 10 mln. gyventojų turinčio megapolio valdovo sostą J. Lužkovas įkyrėjo visiems – nuo jį globojusio Vladimiro Putino ir „Vieningosios Rusijos“ iki mero išvaikytų homoseksualų. Vienas paskutinių skandalingų jo sumanymų – išsklaidyti lietaus debesis Pergalės parado dienomis. Šiam projektui buvo numatyta išleisti 1,2 mln. eurų. Gerai, kad Jos didenybė Gamta sumanymo įvykdyti neleido, o J. Lužkovas išvengė dar vieno kaltinimo korupcija.
Jau numatyti keturi jo pasitraukimo variantai. Kaip skelbiama Dmitrijaus Orlovo parengtame Politikos ir ekonomikos komunikacijų agentūros (PEKA) pranešime „Maskvos valdžios pasikeitimas: faktoriai ir scenarijai“, J. Lužkovas gali išeiti prezidentui arba „Vieningajai Rusijai“ pareiškus nepasitikėjimą, pats atsistatydinęs, pasibaigus įgaliojimams 2011 m. arba dėl perėjimo į kitą darbą, pavyzdžiui, diplomatinę tarnybą ar Sočio olimpinio miestelio statybos vadovo postą. Londono „The Financial Times“ pažymi, kad daug ką lems Dmitrijaus Medvedevo pradėta kovos su korupcija ir kyšininkavimu kampanija, kurios taikiklyje jau atsidūręs Maskvos meras.
Jo biografai, juokais ar ne, pastebi vieną detalę: J. Lužkovo tėvas dar 1928 m., kai iš esmės buvo baigta Naujoji ekonominė politika (NEP'as), ir netrukus Josifas Stalinas pradėjo kolektyvizaciją, įsitaisė dirbti naftos bazėje. Pasiturinčio valdininko šeimoje po aštuonerių santuokos metų gimęs Jurijus turėjo tvirtą pagrindą siekti mokslo aukštumų, nors siautėjo J. Stalino represijos, praūžė Antrasis pasaulinis karas, SSRS dar tik atsigavo iš pokario suirutės. J. Lužkovas pasekė tėvo darbo biografijos pėdomis ir baigė Naftos chemijos ir dujų institutą. Bet būsimasis sumanus veikėjas pasuko į politiką, teisingiau, jį susirado Borisas Jelcinas. 1991 m. J. Lužkovas vedė vienos savo vadovaujamos komisijos sekretorę Jeleną Baturiną, o po metų iš Maskvos vadovo posto atsistatydinus Gavrilui Popovui, į jo vietą naftos pramonės specialistas J. Lužkovas ne išrenkamas, o prezidento B. Jelcino paskiriamas. Per 18 metų jis Maskvos meru tapo keturis kartus, tiesa, ne visada merą tekdavo rinkti. Kitaip sakant, tvirtina Rusijos spauda, J. Lužkovas neturėjo progos pelnyti maskviečių pasitikėjimą, todėl nebuvo reikalo ir jų atsiklausti vykdant juodus darbelius.
Balandžio mėnesį politinio susivienijimo „Solidarumas“ vadovas ir įnirtingas J. Lužkovo oponentas Borisas Nemcovas paskelbė apie jo veiklą jau antrą pranešimą „Išvados-2“. 1750 šios analizės egzempliorių buvo išdalinta tiesiog praeiviams prie metro stoties „Tretjakovskaja“. Pranešime konkrečiais faktais įrodomas Maskvos valdžios ryšys su korupcija ir mero žmonos J. Baturinos per 18 metų įvykęs paprastos sekretorės virsmas turtingiausia Rytų Europos moterimi. Ši padavė B. Nemcovą į teismą, ir pastarasis, dalinai patenkinęs ieškinį, priteisė iš brošiūros autoriaus gana simbolinę pagal verslininkės pajamas sumą – 200 tūkstančių rublių. Prieš tai vasarį 500 tūkst. rublių J. Baturina prisiteisė iš B. Nemcovo ir laikraščio „Kommersant“ už pirmąjį pranešimą „J. Lužkovas. Išvados-1“. Byla pateko net į Strasbūrą.
Pernai rugsėjį meras ir jo žmona taip pat bylinėjosi su savo kritikais, pavadinusiais J. Lužkovą „vagimi ir korumpuotu“. Tuomet Maskvos vadovas sutiko tik su kaltinimu dėl „blogos ekologijos“. B. Nemcovas įrodė, kad sostinėje buvo iškirsta 3200 medžių, pažeista miesto vandens telkinių ekosistema. Interneto laikraštis „Kasparov.ru“ pranašavo, kad pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 129 str. J. Lužkovui gresia treji metai nelaisvės...
Abu pranešimai buvo išsiųsti D. Medvedevui, tačiau, kol laukiama prezidento atsakymo, Maskvoje suiminėjami „Solidarumo“ aktyvistai, kitas mero oponentas Eduardas Limonovas taip pat teismo sprendimu turėjo sumokėti pusės milijono rublių kompensaciją. Kadangi šis veikėjas tokios sumos neturėjo, buvo aprašytas jo turtas, įskaitant šildytuvą, stalo šviestuvą ir rašomąją mašinėlę...
Net 65 proc. visuomenės nuomonės tyrimo centro „Levada-centr“ apklaustų maskviečių mano, kad J. Lužkovo padėtis lėmė komercinę jo žmonos sėkmę.
Laikraštis „The Financial Times“ rašo, kad J. Baturina yra vienintelė moteris žurnalo „Forbes“ sudarytame milijardierių sąraše. Vienu metu jos turtas siekė 4 mlrd. dolerių. Vien tik oficialiai skelbiamo J. Lužkovo uždarbio dydis 2009 m. buvo 8 mln. rublių – 1 mln. rublių daugiau negu 2008 m., t. y. siautėjančios krizės laikais. O štai 31 metais jaunesnės jo žmonos pajamos net 4000 kartų didesnės – apie 31 mlrd. rublių.
J. Baturinos valdoma investicijų ir statybų bendrovė „Inteko“, pradėjusi savo verslą nuo plastikinių dubenėlių gamybos, dabar gavo riebų statybų kąsnelį pagal Maskvos Dūmoje patvirtintą generalinį planą. Trečias jo svarstymas turėjo vykti gegužės 5-ąją – kad dokumentas, prisidengus artėjančiomis šventėmis, lengviau praslystų. Kaip ten bebūtų, po trijų dokumento svarstymų planą vis tiek turės pasirašyti J. Lužkovas, o jame numatyta, kad žmonos bendrovė „Inteko“ turės galimybę gyvenamaisiais namais užstatyti nusipirktą 1300 ha žemės plotą sostinėje.
Kitas reikalas, kad J. Lužkovas neapsiriboja vien tik parama savo žmonai, o ir aktyviai politikuoja. Su V. Putinu jo santykiai įtempti dar nuo 2000 m., kai B. Jelcinas premjerą paskyrė į savo vietą, o jos tikėjosi ir J. Lužkovas, 1998 m. pats kėlęs savo kandidatūrą į prezidentus. Tačiau, kita vertus, tikruoju Rusijos vadovu vadinamas V. Putinas patenkintas, kaip meras kovoja prieš kitataučius imigrantus Maskvoje. J. Lužkovui priskiriamas nuopelnas, kad iš Maskvos jis išgujo „kaukazietiškos tautybės asmenis“. Ypač jis nepakantus čečėnams. Meras didžiuojasi, kad jų dabar Maskvoje beliko koks milijonas – dukart mažiau negu prieš penkerius metus. Be to, J. Lužkovas besąlygiškai pasisakė už Rusijos karą Gruzijoje ir remia Pietų Osetijos ir Abchazijos atsiskyrimą nuo Gruzijos (šiose respublikose Maskvos meras turi pasistatęs kelias vilas). Jis net pasiryžęs iš Maskvos miesto biudžeto skirti 100 mln. rublių naujam rajonui šalia Cchinvalio statyti (ko gero, šio projekto vėl imsis „Inteko“...).
Maskvos meras gerai sutarė su Kremliumi dėl reakcijos į Ukrainos „oranžinę“ revoliuciją. 2004 m. Kijeve vykusias demonstracijas jis vadino „apelsinine užšertų raganų puota“ (rus. „апельсиновый подкормленный шабаш“), o girdamas Viktorą Janukovyčių pareiškė pasiruošęs netgi „nusiimti savo mėgstamą kepurę, kad tik būtų panašus į Viktorą“.
Be tokios korupcinės ir politinės veiklos, naftos specialistas J. Lužkovas leidžia sau pasišvaistyti šypseną keliančiomis idėjomis (sakoma, kad jų nestokoja visi „dideli“ žmonės). Antai per neseną savo vizitą Venesueloje, skraidydamas virš Karakaso, meras arogantiškai dėstė, kokį genialų planą jis parengs šios Lotynų Amerikos šalies sostinei atstatyti.
J. Lužkovo planuose – ir idėja 2500 km ilgio kanalu sujungti Obę ir Irtyšių iki Aralo jūros, apgręžti Syrdarjos ir Amudarjos vandenis Vidurio Azijos žemėms drėkinti. Kaip patyręs bitininkas jis prieš penkerius metus į kosmosą tyrimams siuntė savo bičių spiečių. Meras pagamino netgi specialius avilius, už tai gavo patentą. O jiems vežioti už merijos lėšas nusipirko prabangią priekabą... Išėjęs į pensiją J. Lužkovas galės ūkininkauti 113 ha sklype prie Maskvos. Niekas neabejoja, kad tai įvyks jau per metus.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
