F. Thom (g. 1951 m.) – prancūzų istorikė ir sovietologė. Dėsto Paryžiaus Sorbonos universitete. Buvo žinomo istoriko ir sovietologo Alaino Besancono studentė. Parašė nemažai knygų apie komunizmo žlugimą, iš jų paminėtinos „Le moment Gorbatschew“ („Gorbačiovo laikas“; 1990 m. išleista Lenkijoje pavadinimu „Czas Gorbaczowa“) ir „Les fins du communism“ („Komunizmo pabaigos“, 1994). Prancūzijoje buvo ir tebėra puolama už kritinį požiūrį į Rusiją.
Vladimiras Putinas vėl tapo Rusijos prezidentu, o Dmitrijus Medvedevas – premjeru. Visa tai įvyko opozicionierių suėmimų fone. Ar tai reiškia, kad galime laukti pastarųjų metų Kremliaus politikos tąsos?
Viskas priklauso nuo naftos kainų. Jeigu jos nesumažės, Maskvos režimas gali sunaikinti opoziciją per artimiausius kelerius metus, vienus papirkdamas, kitus įbaugindamas. Bet jeigu naftos ir dujų kainos kris, režimas pateks į rimtą krizę, daug sunkesnę nei 2008 m. Tai bus visų pirma Rusijos Federacijos krizė. Putino įvesta hipercentralizacija smarkiai susilpnino Rusijos valstybę.
Ar V. Putinas pasikeitė nuo savo paskutinės prezidento kadencijos laikų? Vakarai vis tikisi, kad jis ims ir taps demokratu...
V. Putinas negali pasikeisti, nes jis nesugeba objektyviai vertinti tikrovės. Jis pats yra didelis manipuliuotojas, todėl jam atrodo, kad visi įvykiai kyla iš kitų manipuliacijų. O kadangi jis nepajėgia suvokti, kas aplink jį vyksta, tai negali evoliucionuoti politinio brendimo prasme. Užtat gali smarkiai pagilėti jo gausios patologijos. Ypač turiu omenyje paranoją ir keršto troškimą. Keršto tariamiems priešams.
Inauguracinėje kalboje V. Putinas pareiškė norįs padaryti Rusiją Eurazijos „politiniu centru“, kalbėjo apie ekonominį ir karinį dominavimą regione. Jis taip pat pagrasino keršysiąs JAV už priešraketinio skydo statybą Europoje. Ar tai grįžimas prie sovietinio diskurso?
Tai didvalstybės vizija, artima tai, kurią propagavo Josifas Stalinas, siekęs, kad Maskva padidintų savo galią nukariaudama kaimynines valstybes, šantažuodama, rengdama provokacijas ir korumpuodama tų valstybių elitą. Rusų isterija dėl priešraketinio skydo Europoje projekto kyla ne iš baimės būti apsuptiems NATO, kaip teigia Kremliaus propagandistai. Čia dalykas visiškai kitas. Rusijos valdžiai nepatinka, kad amerikiečiai nori toliau būti Europos saugumo sistemos dalimi, nes tai trukdo Europos vasalizavimo planams, kuriuos Kremliaus elitas puoselėja nuo Stalino laikų.
Ar opozicijos protestai, stiprėjantys nuo gruodį įvykusių parlamento rinkimų, sudrebino Putino sistemą? Neseniai Medvedevas pareiškė: „Putino sistema yra ilgam.“ Ar jis klydo?
Putino sistemoje matyti rimtų įtrūkimų, ir ji bet kuriuo momentu gali subyrėti kaip kortų namelis, nes yra primityvi, kaip ir komunistinis režimas. Taigi Putinas valdys kaip iki šiol, vadovaudamasis instinktu, glaudins savo gretas ir stengsis suskaldyti ir neutralizuoti opoziciją išmėgintais čekistiniais metodais. Tai veiks tol, kol jis turės pinigų, kuriuos galės dalyti. Tiesą sakant, Rusijos opozicija yra nepajėgi kritikuoti putinizmą iš esmės. Opozicionieriai retai tekvestionuoja Putino užsienio politiką, nors ji Rusiją griauna taip pat kaip ir jo vidaus politika. Taip yra arba dėl to, kad jie pritaria imperiniams Putino siekiams, arba dėl to, kad jiems trūksta drąsos pasisakyti už politiką, kuri radikaliai skirtųsi nuo čekistų klano politikos. Turiu omenyje dominavimo siekių atsisakymą, santarvės su Vakarų demokratijomis ir Rusijos kaimynais paieškas bei nuolatinio vienašališko kapituliavimo prieš Kiniją vardan antiamerikietiško fronto sukūrimo atsisakymą. Jeigu opozicija nekvestionuos ideologinio V. Putino sistemos pagrindo, ji pralaimės.
Kokį balansą paliko Dmitrijus Medvedevas? Iš Vakarų vilčių, kad jis suteiks atvirumo, nieko neišėjo.
Tarpininko Medvedevo figūra rodo, kaip viltis – kalbant apie Vakarų politikus – laimi prieš protą ir patirtį. Mane stebina, kad į tokią ribotą asmenybę mūsų vyriausybės kabinetuose buvo žiūrima rimtai. Jeigu tai nebuvo tik žaidimas, tai apie Vakarus galima pasakyti, jog Maskvos poreikiams patenkinti tinka bet koks pretekstas.
Rusija mėgsta grasinti partneriams Europoje. Ji jau kurį laiką gąsdina dislokuosianti Kaliningrade, prie sienos su Lenkija, raketas „Iskander“, jeigu amerikiečiai įgyvendins savo planą įrengti Europoje priešraketinį skydą. Ar turime į šiuos grasinimus žiūrėti rimtai ir bijoti Rusijos?
Kremliuje mąstoma tik pagal jėgų išsidėstymo kontekstą. Tai, kad Vakarai sudaro įspūdį, jog yra silpni ir susiskaldę Kremliaus atžvilgiu, yra katastrofiška. Rusija grėsminga tik tiek, kiek mes esame silpni ir nesuprantame dabartinių Maskvos valdovų mentaliteto. Jeigu būsime stiprūs ir vieningi, tai neturėsime ko bijoti.
Kam reikalingi rusų svaičiojimai apie imperiją?
V. Putinas naudojasi imperine propaganda vidaus rinkos reikmėms, siūlydamas rusams iš esmės tą patį, ką ir Stalinas – jūs turėsite absoliutų minimumą, bet Europa drebės prieš mūsų valdžią. Esu įsitikinusi, kad V. Putinas tiki ta idėja ir laiko ją savo misija. Todėl jis toks pavojingas.
Drauge Kremlius gaivina prisiminimus apie tariamą sovietų epochos klestėjimą ir šlovę, atvirai klastodamas istoriją.
Tai svarbi Putino neosovietinio projekto dalis. Maskva nori grįžti prie Jaltos sistemos, prie įtakos sferų sistemos, laikydama tai pirmuoju etapu kelyje į visišką hegemoniją Europos žemyne.
1940 m. Katynės žudynių aukų šeimos jau daugelį metų stengiasi gauti iš Rusijos informacijos apie savo artimųjų likimą. Kremlius nenori bendradarbiauti, o Vakarai lieka abejingi. Ar yra tikimybė, kad Rusija prisiims atsakomybę už komunistinius nusikaltimus?
Ne, bent jau tol, kol valdys čekistų klanas. Vakarai nepadės, nes gyvename afekto civilizacijoje, kuri nesugeba įžvelgti tęstinumo ir būti tiek nešališka, kad galėtų apmąstyti istoriją.
Kas laukia Rusijos ateityje? Ar ji išnyks iš žemėlapio, ar taps Kinijos vasale, kaip numato žinomas rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas?
Manau, kad per 70 komunizmo metų Rusijos visuomenei padarytos žalos atitaisyti jau nebegalima. Netikiu, kad Rusija kada nors atsities.
V. Putinas stengsis suskaldyti ir neutralizuoti opoziciją išmėgintais čekistiniais metodais. Tai veiks tol, kol jis turės pinigų, kuriuos galės dalyti.
„Gazeta Polska“, 2012 06 13, Nr. 24.
