Ferma, kurioje gyveno maniakas, buvo įsikūrusi atokioje vietovėje, svečiai ten užklysdavo itin retai, kas ir leido jam ten sukurti savo siaubo lizdą. Įsilaužę į namą pareigūnai aptiko „trofėjus“: buvo iškabinėtos kaukės, kurias jis pasigamino iš mirusių moterų odos, lempos kambariuose buvo padengtos žmonių oda, šaldytuve – žmonių dalys. Pats Edas Geinas sau pasisiuvo striukę, liemenę ir kostiumus iš žmonių odos, kuriuos jis nešiodavo namuose ar naktį išėjęs į kiemą.
Košmariškas atradimas
1957 metų lapkričio 16-osios vakarą nedidelio JAV miestelio Pleinfildo šerifo padėjėjas Frankas Wordenas atvažiavo į nedidelę parduotuvėlę, kad pasiimtų ten dirbusią savo motiną. Parduotuvė anksčiau priklausė Franko tėvui, tačiau po jo mirties viskam vadovavo Bernice Worden. Parduotuvės durys buvo užrakintos, tačiau liko atidarytas atsarginis išėjimas. Ant parduotuvės grindų vyras išvydo kraujo pėdsakus. Buvo pagrobtas kasos aparatas. Frankas iš pradžių nusprendė, kad įvykdytas apiplėšimas. Tačiau kur dingo jo motina?
Įdėmiai apžiūrėjęs parduotuvės grindis, jis aptiko parduotuvės čekį nuo antifrizo butelio. Frankas įtarė, kad tai galėjo būti paskutinio parduotuvės pirkėjo įsigyta prekė. Jis prisiminė, kad likus dienai iki nusikaltimo į parduotuvę buvo užėjęs vietos keistuoliu ir kvaileliu laikomas Edas Geinas. Šis domėjosi antifrizo kaina ir bandė kviesti jo motiną į pasimatymą. Tuo, kad šis kvailys galėjo apiplėšti parduotuvę, F. Wordenas netikėjo. Jis manė, kad keistuolis gali būti svarbiu liudininku. Frankas iškvietė šerifą, papasakojo jam apie motinos dingimą, ir jie abu išvyko ieškoti E. Geino.
Aptiko greitai, tačiau „kvailelis“ nusprendė atsitverti tylos siena. Šerifas ir jo padėjėjas nusprendė patikrinti jo namus, o nuo atsivėrusio vaizdo vos ne neteko sąmonės.
Taip prasidėjo tyrimas, kuris vėliau apaugs tokia gausybe legendų ir gandų, kad bus sunku suprasti, kur čia teisybė, o kur fantazija.
Tironė motina
Specialistai taip ir nepriėjo vieningos nuomonės, kodėl Edas Geinas tapo nekrofilu ir žudiku. Tačiau visi jie sutinka su vienu dalyku – E. Geino beprotystės priežasties reikia ieškoti jo vaikystėje.
Edwardas Teodoras Geinas gimė 1906 metais Augustos ir George’o Geinų šeimoje. Keturiais metais anksčiau jie susilaukė jo brolio Henrio. Būsimo maniako tėvai bandė užsiimti verslu viename Viskonsino valstijos miestelyje, tačiau nesėkmingai. Geinų šeima pardavė bakalėjos parduotuvėlę, o už gautus pinigus 1914-aisiais įsigijo namą Pleinfilde.
Būsimo maniako vaikystė buvo siaubinga. Maža to, kad žemė nusipirktoje fermoje pasirodė niekam tikusi ir nederlinga, tai dar ir motina pasirodė esanti tikra tironė. Augusta pati buvo kilusi iš religinių fanatikų šeimos ir išsiskyrė savo įskiepyta nuoširdžia neapykanta viskam, kas liečia moteris ir seksą. Apskritai keista, kad esant tokiam santykiui kūniškai meilei šioje šeimoje galėjo atsirasti vaikų.
Kaip ten bebūtų, šeimoje aukščiausią vietą užėmė būtent ji. Apsigyvenus fermoje Edo tėvas ir Henris pradėjo dažnai girtauti ir tėvas netrukus pavirto tyliuoju alkoholiku. Prigėręs jis dažnai net negrįždavo miegoti namo, mielau rinkdamasis tvartą ar plyną lauką. Dėl šios priežasties jį 1940-aisiais ir ištiko mirtis dėl plaučio uždegimo sukeltų komplikacijų.
Pirmoji žmogžudystė?
Vėliau liudininkai pasakojo, kad iš visos šeimos normaliausias ir protingiausias buvo vyresnysis Edo brolis Henris. Skirtingai nei jo jaunesnis broliukas, Henris nedievino savo motinos ir aklai jos neklausė.
Abu broliai anksti pradėjo dirbti. Neturėdami galimybių išsimaitinti iš savo pačių žemės, jie pradėjo samdytis turtingesnių kaimynų fermose. Sulaukęs 18 metų Henris pradėjo dirbti tolimesniuose miesteliuose, kartais jo namuose nebuvo mėnesiais. Edas iki pat arešto gyveno savo fermoje Pleinfilde.
Henris, pabuvęs toliau nuo namų ir pamatęs pasaulio, dažnai ginčijosi su motina. Konfliktai ypač paaštrėjo po tėvo mirties. Vyriausiam broliui labai nepatiko tai, kaip motina elgiasi su jaunėliu Edwardu. Pasakojama, kad paauglystėje motina jį aptiko masturbuojantis. Bausmė buvo žiauri: motina savo sūnų apliejo verdančiu vandeniu. Tačiau šis ar panašūs atvejai vaiko nuo motinos neatstūmė, atvirkščiai, jis visiškai jai atsidavė ir besąlygiškai klausėsi. Henris bandė tam priešintis, tačiau nesėkmingai.
Vyresnysis iš brolių Geinų žuvo 1944-aisiais gana keistomis aplinkybėmis. Tą dieną jis su broliu degino laukuose pernykštę žolę. Edo teigimu, kažkuriuo metu jie išsiskyrė. Jaunėlis dar tariamai bandė pašaukti savo brolį, tačiau šis neatsiliepė. Tuomet Edwardas nuėjo ieškoti pagalbos. Surinkęs kelis kaimynų vyrus būsimas maniakas grįžo į lauką. Henrio kūną aptiko beveik iškart. Jis gulėjo pačiame lauko krašte, kūnas nuo ugnies buvo beveik nenukentėjęs. Kodėl vyras (tuomet Henriui buvo 42 metai) nesugebėjo pats pasitraukti iš ugnies zonos, nors saugi vietovė buvo visai šalia, tuomet niekam nepasirodė keista. Jau vėliau keli kaimynai prisimins, kad ant galvos mirusiajam buvo smūgių žymės, o teismo ekspertizė nustatė smaugimo žymes, tačiau Henrio Geino mirtis oficialiai buvo pripažinta nelaimingu atsitikimu ir pamiršta.
Motinos mirtis išlaisvino vidinius demonus
Praėjus vos metams Augustą ištinka insultas. Edwardas dėjo visas pastangas, kad ją išgelbėtų ir jam pavyko – moteris faktiškai pasveiko. Tačiau 1945-ųjų gruodžio 29-ąją ji mirė ištikus dar vienam insultui, po kurio ji mirė. Pasakojama, kad nelaimė ištiko ją tuomet, kai apsilankiusi pas kaimynus ji išvydo nuodėmingą sceną – kaimynai gyveno kartu nesusituokę. Toks nedievobaimingumas ją tariamai taip sukrėtė, kad ji taip ir neatsigavo ir netrukus mirė.
Vėliau jo ir motinos santykiai aplipo gandais, kurie nebuvo patvirtinti. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad E. Geinas kartais miegodavo Augustos lovoje. Šis faktas paskatino gandų, kad po mirties jis dar ilgai laikė jos lavoną namuose, atsiradimą. Tačiau oficialaus to patvirtinimo nėra.
Nepaisant to, kad psichopatės motinos auklėjamas Edas net ir pamąstyti apie kokius nors santykius su motina negalėjo, moters kūnas jį domino. Po suėmimo jo namuose policija aptiks dešimtis anatomijos knygų. Mirus Augustai, vienas su savo mintimis likęs silpnaprotis Edas pradėjo gal giliau grimzti į savo beprotybę.
Prižiūrėjo kaimynų vaikus
Netrukus po „Pleinfildo skerdiko“ arešto Edui pradėjo „kabinti“ visas neatskleistas žmogžudystes ar žmonių dingimus regione.
1947-aisiais Pleinfildo apylinkėse dingo Georgia Veckler. Jos tėvai gyveno netoli miestelio, turėjo fermą. Mergaitė niekada nepalikdavo savo gimtųjų namų apylinkių, tačiau jos kūnas taip niekada ir nebuvo atrastas.
Dar po kelerių metų dingo 15-metė Everly Hartley. Namuose, kuriuose ji dirbo aukle ir namų tvarkytoja, buvo aptikti kraujo pėdsakai. Tačiau kūnas taip pat niekada nebuvo atrastas. 1952-aisiais miestelio apylinkėse kartu su visa mašina dingo du medžiotojai.
Edas Geinas neprisipažino įvykdęs šiuos nusikaltimus. Nors policininkai ir buvo įsitikinę, kad juos įvykdė kažkas iš vietos gyventojų. „Pleinfildo skerdikas“ apskritai nelabai noriai bendravo su teisėsauga, prisipažinimus iš jo teko traukte traukti.
Patys miestelio gyventojai, nors ir laikė Geiną kvaileliu ir bepročiu, tačiau nemanė, kad jis gali būti kam nors pavojingas. Kaimynai buvo įsitikinę, kad tas ir musės nenuskriaustų. E. Geinas daug metų prižiūrėdavo kaimynų mažamečius vaikus, kuomet suaugusieji užsiimdavo derliaus nuėmimu.
Tikėtina, kad E. Geino potraukis moters kūnui niekaip nesisiejo su vaikais, kurie galėjo tik pašiurpti nuo „keistuolio“ pasakojamų istorijų.
Anatominiai bandymai
Po savo motinos mirties Edas tapo nuolatiniu vietos žiniasklaidos skaitytoju. Tiesa, domino jį ne regioninės ar pasaulinio naujienos, o nekrologai. Susirinkęs iš enciklopedijų ir žinynų teorinės informacijos apie moters kūno anatomiją, maniakas nusprendė imtis praktinių „užsiėmimų“. Perskaitęs apie mirusias vidutinio amžiaus moteris jis ateidavo į kapines ir iškasdavo karstą.
Kaip vėliau pats prisipažino, jį domino tik ką tik mirusios moterys, kurių kūnai dar nepradėjo irti. Iškasęs kūnus jis nupjaudavo jiems ausis, nosis, lyties organus, krūtis. Nuo veido nulupdavo odą ir darydavo iš jos kaukes, kurias vėliau nešiojo namuose.
Maniakas turėjo ypatingą polinkį žmogaus odai. Nors jis gyvenime nė sykio nemedžiojo ir nemokėjo išdarinėti gyvūnų, odą nuo žmogaus kūno atskirdavo pakankamai įgudusiai. Žmonių oda jis vėliau padengė savo šviestuvus, baldus ir siuvosi iš jos drabužius.
Savo anatominius bandymus Edwardas atlikdavo naktimis. Kai tik pradėdavo švisti, maniakas grąžindavo kūnų likučius į karstus ir užkasdavo atgal, nepalikdamas pėdsakų. Viso Edo Geino namuose buvo aptikta mažiausiai 15 moterų lavonų likučiai. Ir ne visi jie priklausė mirusioms moterims.
Šerifui neatlaikė širdis
Pirmasis nužudymas, oficialiai priskirtas Edui Geinui, yra laikomas 1954-ųjų gruodžio 8-ąją netoli Pleinfildo įsikūrusiame miestelyje įvykdytas nusikaltimas. Tuomet iš savo nedidelio baro dingo Mary Hogan. Įvykio vietoje aptikta 22-ojo kalibro šautuvo tūtelė, kraujo ir tempiamo kūno į mašiną žymės. Baras nebuvo apiplėštas. Nei kūnas, nei automobilis niekada nebuvo rasti.
Edas Geinas iš pradžių neigė prisidėjęs prie jos žūties, tačiau vėliau, kuomet ekspertai nustatė, kad viena iš aptiktų žmonių kūno dalių jo namuose priklausė Mary, prisipažino ir dėl šios nužudymo. Pareigūnams Edwardas pasakojo, kad „jam aptemo galva“.
Teismo procesą apsunkino dar ir tai, kad pirminių Edo Geino prisipažinimų teko nepripažinti. Paaiškėjo, kad apklausų metu šerifas Artas Schley’us trankė E. Geino veidą ir galvą į sieną. Pats šerifas mirė būdamas 43-ejų 1968-aisiais, taip ir nesulaukęs E. Geino teismo. Vėliau jo artimieji pasakojo, kad vyras buvo labai traumuotas vaizdų, kuriuos išvydo tirdamas E. Geino nusikaltimus, ir tai, kartu su baime dėl būsimo teismo proceso, nulėmė jo mirtį.
Tačiau iki teismo dar praeis nemažai laiko ir bus įvykdyta mažiausiai viena žmogžudystė. Kai kurie psichiatrai, dirbę su Edwardu Geinu, manė, kad Mary Hogan nužudymas pastūmėjo jį „pereiti nuo mirusiųjų prie gyvųjų“. Vėlesnės ekspertizės nepatvirtino šių teiginių – daugelis žmonių likučių, aptiktų E. Geino namuose priklausė iki 1953-ųjų mirusioms moterims.
„Siaubo namai“
Edas nenoriai prisipažino dėl savo nusikaltimų. Tiksliau, iš pradžių jis visiškai atsisakė bendrauti su teisėsauga. O jeigu ne antifrizo įsigijimo kvitas ir pareigūno pastabumas, tai įrodyti, kad Edas įvykdė jam priskiriamas žmogžudystes būtų buvę dar sudėtingiau.
Kuomet Frankas Wordenas, kartu su šerifu Artu Schley’umi bei dar vienu šerifo padėjėju išvyko ieškoti savo dingusios mamos, jie net neįtarė, kur atves jų paieškos. Namuose pareigūnai Edo Geino nerado, todėl pradėjo ieškoti pas kaimynus. Netrukus aptiko „liudininką“, ramiai sau miegantį mašinoje gretimoje fermoje.
Frankas Wordenas, tuomet jau beveik nesitvardydamas, vos ne išrovęs senučiuko „Fordo“ duris, užriaumojo ant miegančio Edo: „Tu kur dėjai mano mamą?!“
Vėliau jis pasakojo, kad net neįtarė E. Geino, o tiesiog tikėjosi išgąsdinti, kad tas greičiau atskleistų viską, ką žino apie įvykius parduotuvėje. Tačiau E. Geinas pradėjo elgtis labai keistai. Jis susigūžė, pabalo ir pradėjo drebėti. Ir net kuomet A. Schley’us nusivedė savo įsiaudrinusį padėjėją į šalį ir pabandė ramiai pakalbėti su „kvaileliu Edu“, šis ir toliau įnirtingai tylėjo. Vyras susigūžęs ir išsigandęs spoksojo į policininkus, tačiau nepratarė nė žodžio. Toks elgesys pareigūnams pasirodė įtartinas, todėl buvo nuspręsta Edą vežtis į nuovadą.
„Aš nesiryžau siųsti jo vieno su Franku, pamaniau, kad tas gali ką nors pridaryti, – vėliau pasakojo šerifas. – Todėl ir išsiunčiau Fritzą. Man ir siaubingiausiame košmare negalėjo prisisapnuoti tai, ką mes išvydome Geino namuose. Geriau jau Frankas būtų važiavęs į nuovadą ir nebūtų viso to pamatęs...“ Po to, kai šerifo padėjėjas Fritzas išvyko kartu su Geinu, Schley’us ir Wordenas nuvažiavo į įtariamojo namus. Ten jie apžiūrėjo ūkinius pastatus, kur nieko įdomaus neradę pasuko į namus. Elektrą namui tiekė dyzelinis generatorius, todėl iš pradžių pareigūnai pasišviesti naudojo prožektorius. Juos iškart pasitiko šleikštus puvėsių tvaikas. Tačiau tai buvo kaimo vietovės, kur panašus „aromatas“ nebuvo kažkas labai šokiruojančio tais laikais. Fermeriai dažnai naikindavo graužikus, kurie pūdavo namo sienose ir po grindimis.
Virtuvėje du pareigūnai išvydo prie lubų pritvirtintą skerdieną. Policininkai ir vėl iš pradžių pabandė tai aiškinti kaip neseniai prasidėjusio medžioklės sezono trofėjų. Tik tuomet, kai A. Schley’us pagaliau surado generatorių ir įjungė šviesą, prieš policininkų akis atsivėrė kraują stingdantis vaizdas.
Prie lubų prikabintas buvo ne elnias, kaip prieblandoje pasirodė pareigūnams, o moters kūnas su nukirsta galva ir siaubingai išmėsinėtas. Po kelių minučių jie aptiko ir galvą, o Frankas su siaubu atpažino savo motiną. Abu policininkai strimgalviais išbėgo iš „siaubo namų“. A. Schley’us apie radybas skubiai pranešė apygardos vadovybei, nes tokio pobūdžio nusikaltimai jau buvo ne jo kompetencija.
Netrukus Edo kiemą užplūdo dešimtys automobilių, kuriais atvyko įvairios paskirties ekspertai ir pareigūnai. Krata namuose tęsėsi kelias paras. Be ant sienų sukabintų žmogaus veido kaukių, policininkai aptiko kaukoles, kurias E. Geinas galėjo naudoti vietoje virtuvės indų, kelis šviestuvų gaubtus, pagamintus iš moterų odos, džiovintas ausis ir nosis, žmonių odos drabužius, iš moteriškų spenelių pagamintą diržą, moterų lūpomis išsiuvinėtą audeklą. E. Gainas net namų kėdes padengė žmonių oda.
Maniakas prabilo ne iškart. Kuomet pradėjo duoti parodymus, tvirtino, kad užmušė tik Bernice Worden. Tikino, kad visos kitos moterys, kurių liekanos buvo aptiktos jo bute, jau buvo mirusios. Tačiau ekspertai nustatė, kad viena iš namuose surastų kaukių bent iš dalies priklausė Mary Hogan. Žudikui nieko neliko, kaip pripažinti ir šį nusikaltimą.
Po kelių savaičių valstijos gubernatorius davė leidimą ekshumuoti tas kapavietes, kurias nurodė E. Geinas. Maniako teiginiai pasitvirtino iš dalies. Pareigūnams pavyko susieti tik 9 anksčiau palaidotų moterų kūnus su jų dalimis, rastomis Edwardo namuose. Viso „siaubo namuose“ aptikta 15-os moterų kūnų dalių, jeigu skaičiuosime dvi nužudytas moteris, dar keturios lieka nenustatytos. Teismui taip ir nepavyko išsiaiškinti, kam jos priklausė.
„Kvailelis Edas“ tapo žymių filmų herojų prototipu
Edwardas Geinas buvo pripažintas nepakaltinamu ir visą gyvenimą praleido specialioje gydykloje, kur ir numirė sulaukęs 77 metų. Pranešama, kad vyrą pasiglemžė onkologinė liga.
Po to, kai apie E. Geino nusikaltimus sužinojo plačioji visuomenė, prie jo šeimos namų Pleinfilde prasidėjo tikra isterija. Amerikiečiai būriais traukė pasižiūrėti į „siaubo namus“. Jis galėjo tapti tikru maniakų istorijų gerbėjų paminklu, tačiau 1958-ųjų kovą kažkas fermą padegė. Sužinojęs, kad jo namų nebeliko, E. Geinas pareiškė: „Taip ir reikėjo!“
Žudiko automobilį valdžia pardavė varžytinėse už nemažą tiems laikams 760 dolerių sumą. „Fordą“ įsigijęs apsukrus asmuo pradėjo rodyti jį miestuose mugių metu. Už pasižiūrėjimą imdamas po 25 centus jis tikėjosi gerokai pralobti, tačiau kai kurių regionų valdžia pradėjo drausti tokią veiklą ir varyti jį iš savo miestų. Koks likimas po to ištiko tą automobilį, istorija nutyli.
„Kvailelis Edas“ tapo itin geidžiamu kino scenaristų personažu. Jo įvaizdžiu paremtas Aflredo Hitchcocko „Psycho“, pasaulį išvydęs 1960-aisiais. Maniako gyvenimo detalės atsispindi ir „Avinėlių tylėjime“ ar „Kruvinose skerdynėse Teksase“. Apie E. Geiną buvo sukurtas ir jo vardu pavadintas dokumentinis filmas „Edas Geinas: Pleinfildo skerdikas“.
Žudiko prototipas buvo įamžintas muzikos kūriniuose ir knygose, tapo chrestomatiniu tironiškos motinos priespaudos aukos pavyzdžiu.
