„Libano problema ta, kad turime spręsti žmonių problemas ir atsikratyti tų, kas negali to padaryti“, – sakė E. Macronas, turėdamas omenyje šalyje įsitvirtinusią politinę klasę.
„Libanas turi pakeisti savo vadovybę“, – sakė jis interviu trims žiniasklaidos priemonėms, įskaitant Libano laikraštį „Annahar“.
E. Macronas ėmėsi vadovauti tarptautinėms pastangoms gelbėti Libano ekonomiką po to, kai smukus Libano svaro vertei, dauguma gyventojų atsidūrė skurde.
Tarptautiniai skolintojai pareikalavo, kad Libanas priimtų skausmingų ekonominių reformų programą mainais į milijardų dolerių gelbėjimo paskolas.
Tačiau nuo 1975–1991 metų pilietinio karo Libane dominavusių konfesinių politinių partijų aljansams atsidūrus aklavietėje, po aiškaus nugalėtojo neišaiškinusių gegužės mėnesio rinkimų šalyje liko tik laikinoji vyriausybė, o nuo praėjusio mėnesio – ir laisvas prezidento postas.
„Kyla klausimas: ar ši ne Libane gyvenanti kasta turės drąsos keistis?“ – klausė E. Macronas ir pridūrė, kad jam nerimą kelia masinė jaunų libaniečių, kurie 2019 metų pabaigoje, prasidėjus krizei, išėjo į gatves reikalauti politinių ir ekonominių reformų, emigracija.
„Man rūpi Libano vyrai ir moterys, o ne tie, kurie slepiasi jiems už nugarų“, – sakė jis.
E. Macronas sakė, kad dabar svarbiausia, kad prezidentu ir ministru pirmininku taptų sąžiningi žmonės, galintys greitai imtis veiksmų ir pertvarkyti žlugusią Libano finansų sistemą.
Per pastaruosius du mėnesius parlamentas 10 kartų rinkosi į posėdžius, kad išrinktų Michelio Aouno (Mišelio Auno), kurio prezidento įgaliojimai baigėsi spalio pabaigoje, pamainą.
Tačiau jis yra susiskaldęs į galingo Irano remiamo „Hezbollah“ judėjimo šalininkus ir jo priešininkus, ir nė vieni jų neturi aiškios daugumos.
E. Macronas nenorėjo atsakyti, ar remia kariuomenės vadą Josephą Aouną (Žozefą Auną) kaip bendru sutarimu pasirinktą kandidatą į prezidento vietą.
E. Macronas, kuris kalbėjo skrisdamas namo iš Jordanijoje vykusio regioninio viršūnių susitikimo Irako klausimais, sakė, kad sieks, jog artimiausiomis savaitėmis būtų surengta „panašaus formato“ konferencija Libane.
Jis sakė esąs įsitikinęs, kad problemas Artimuosiuose Rytuose galima išspręsti tik tada, „ji rasime diskusijų pagrindą, į kurį būtų įtrauktas Iranas, atsižvelgiant į jo įtaką regione“.
