Kiti pretendentai į prezidento postą yra visiškai neįdomūs, galbūt išskyrus vieną – M. Prochorovą. Tai antras jo bandymas įsitvirtinti politikoje. Pirmas buvo tuomet, kai jis tapo dešinės pakraipos partijos „Teisingasis reikalas“ pirmininku. Tačiau prieš pat Dūmos rinkimus M. Prochorovas buvo pašalintas iš šių pareigų, iš esmės dėl konflikto su pagrindiniu Kremliaus „lėlininku“ V. Surkovu, kuris greičiausiai ir sugalvojo „Teisingojo reikalo“ projektą. Tai, kad dabar jis bandys tapti Rusijos prezidentu, galima optimistiškai vertinti kaip demokratinį pokytį šiuolaikinėje Rusijoje, kurioje oligarchas pagaliau gavo galimybę siekti oficialios politinės galios. Tačiau žvelgiant tiesai į akis galima sakyti, kad M. Prochorovui tiesiog leido dalyvauti rinkimuose su kažkokiu tikslu – greičiausiai tam, kad juose būtų liberalus kandidatas (G. Javlinskis tam tikslui netiko), papildomai skaldantis opozicinį elektoratą. Tad situacija yra gana aiški. Įdomesnis dalykas yra susijęs tik su M. Prochorovo paskelbta programa (žr.:
M. Prochorovas (nuotr. SCANPIX)
Dokumentą galima pagirti už trumpumą ir konceptualumą, bet atskiros jo tezės, švelniai tariant, stebina. Ekonominiame bloke išsiskiria pasiūlymas demontuoti valstybines korporacijas, pradedant nuo „Gazprom“ (jį suskaldyti į mažas dalis), atsisakyti sampratos „strateginė ekonomikos šaka“ ir maksimaliai liberalizuoti užsienio kompanijų atėjimą į Rusijos rinką, kad su jomis ateitų technologijos ir investicijos. Žinoma, valstybinis verslas Rusijoje yra labai korumpuotas, o didelės valstybinės korporacijos yra ideali dirva vagystėms. Tačiau sugriauti visada yra lengviau negu sukurti. „РАО ЕЭС“ suskaldymo, kurį inicijavo Rusijos „antididvyris“ A. Čiubaisas, istorija yra liūdnas tokios destrukcijos pavyzdys. Stambiosios korporacijos ir „strateginės ekonomikos šakos“ yra reikalingos Rusijai kaip ekonomikos pagrindas. Kovoti su korupcija jose būtina, bet privatizavimas ir decentralizacija šiuo atveju nėra panacėja bendroje korupcinėje aplinkoje. Kitaip tariant, kariauti su korupcija Rusijoje būtina iš principo, o ne su atskiromis jos apraiškomis.
Palankumas Vakarų verslui irgi stebina. Pavyzdžiui, ta pati Amerika labai akylai žiūri, kad joks pavojingas nacionaliniam saugumui investuotojas negautų kontrolės amerikietiškos strateginės nuosavybės srityje (galima prisiminti istoriją su vieno didžiausių JAV uostų pardavimu kompanijai „Dubai Ports World“). Turint omenyje, kad Rusijos ir Vakarų santykiai nėra patys geriausi (gana įtempti), M. Prochorovo propaguojamas atvirumas yra šiek tiek ne vietoje. Žinoma, Rusijai būtų naudingos vakarietiškos investicijos bei technologijos, ir sėkmingų pavyzdžių yra (su vokiečių, prancūzų, italų kompanijomis), bet dažnai abipusiškumo principas šiuo atveju veikia nelabai sklandžiai (galima prisiminti „Gazprom“ problemas Europoje su Trečiuoju energetiniu paketu). M. Gorbačiovo vienpusės draugystės su Vakarais patirtis irgi nesuteikia optimizmo, o tikėtis, kad šiandien jie staiga pradės žiūrėti į Rusijos poreikius ir interesus daug palankiau, neverta.
M. Prochorovas (nuotr. SCANPIX)
Vis dėlto dėl ekonominės M. Prochorovo programos dalies dar galima ginčytis (jo požiūris nors ir diskutuotinas, bet nuosekliai liberalus), o štai užsienio ir gynybos politikos blokas šokiruoja savo atotrūkiu nuo realybės. Pradėdamas nuo kariuomenės reikalų, kandidatas siūlo ruošti Rusijos armiją lokaliems ir regioniniams konfliktams. O juk nemažai ekspertų, pavyzdžiui, perspėja dėl Kinijos grėsmės (ką jau kalbėti apie JAV ir NATO), su ja nebus tokio regioninio karo kaip su Gruzija ar Čečėnija. Tokia valstybė kaip Rusija turi būti pasiruengusi didelio masto konfliktams, o koncepcinis karinis savęs apribojimas įstumia ją į regioninės galios spąstus. Tačiau net ši tezė yra niekis, palyginti su tuo, kad M. Prochorovas ruošiasi pereiti prie profesionalios kariuomenės jau 2015 m. (nors Rusija bando tai padaryti jau dvidešimt metų) ir užtikrinti šalies suverenitetą kosmine ginkluote. Žinoma, kariniai analitikai prognozuoja, kad kosmoso militarizacija yra neišvengiama, bet dirbtinis jos skatinimas (ką jau kalbėti apie Rusijos praktinio tokios idėjos realizavimo galimybes) yra mažų mažiausiai keistas dabartinio diskurso šioje srityje aplinkybėmis.
Pasakiškos svajonės tęsiasi toliau. Sukurti iš Rusijos ir ES vieningą geoekonominį bloką gal ir būtų gražu, bet jų susivienijimas valiutos lygmenyje yra utopija, nes tai iš esmės reikštų politinę dviejų skirtingų civilizacijų vienybę. Rusija ir Europa gali prekiauti, strategiškai bendradarbiauti (tas pats A. Duginas svajoja apie geopolitinį aljansą su vokiška-prancūziška ES) ir net turėti bevizį režimą, bet jos civilizaciniu požiūriu visada bus svetimos viena kitai. Todėl tokia – dar istorinių „zapadnikų“ siūlyta – proeuropinė strategija, tuo pat metu atsiribojant nuo Centrinės Azijos (M. Prochorovas siūlo įvesti su šio regiono valstybėmis vizų režimą, išskyrus Kazachstaną kaip Muitų sąjungos narį) ir Kinijos, yra geopolitinis trumparegiškumas: neprasmingas ir sunkiai realizuojamas.
Apskritai susidaro įspūdis, kad M. Prochorovas surinko savo programoje visas įmanomas ekonominio liberalizmo ir provakarietiškos užsienio politikos nuostatas: čia ir daug kieno Rusijoje nemėgstamo „Gazprom“ bei kitų valstybinių korporacijų sutvarkymas, ir migracinių procesų sureguliavimas, ir rinkimų sistemos reforma (pavyzdžiui, pasiūlymas leisti piliečiui būti prezidentu tik du kartus), ir profesionali kariuomenė, ir orientacija į Europą bei atvirumas vakarietiškoms investicijoms ir t. t. (galbūt V. Surkovas šiuo atveju paprasčiausiai norėjo patikrinti socialinę reakciją į tokį rinkinį?). Debatuose jis elgiasi kaip politinis diletantas, bandantis drąsiai kalbėti tai, ką jam sako jo patarėjai ir neaiškaus profesionalumo komanda (pavyzdžiui, vidutinio lygio NTV žurnalistas A. Krasovskis), bet giliai nesuvokdamas savo postulatų esmės. Trumpai sakant, geriau M. Prochorovas užsiimtų verslu ir nelįstų į politiką, bet ne todėl, kad Rusijoje tai pavojingas reikalas, o todėl, kad jis – kaip Kremliaus žaislas, negabus politikas ir pasakų strategas – atrodo joje tiesiog juokingai.
Taip pat skaitykite:
M. Prochorovas žada naują erą: džinas išlaisvintas iš lempos ir nenori atgal
