Šią savaitę pasirodžiusi „Balsas.lt savaitė“ pristato trilogiją apie garsųjį Michailą Chodorkovskį. Vis garsiau kalbama, kad buvęs Rusijos milijonierius dar ilgai laisvės neišvys todėl, kad jo kaltė nustatoma Kremliuje.
Laisvėje Michailas Chodorkovskis atrodo pavojingas grupėms, valdančioms valstybę. Apie šį praeityje turtingiausiu Rusijos žmogumi laikytą verslininką visuomenė išgirdo 2003 metais, kai jis buvo sulaikytas Maskvos oro uoste. Jis kaltintas sunkiais nusikaltimais. Kalėjime sėdi iki šiol. M. Chodorkovskis nebėra turtingiausias Rusijos žmogus, tačiau nepalūždamas kovoja su nauja kaltinimų lavina.
Nuo chemijos – prie verslo
M. Chodorkovskis gimė1963 metais birželio 26 dieną Maskvoje. Jaunystėje domėjosi chemija. Baigė Chemijos technologijos institutą, buvo komjaunimo aktyvistas, TSKP narys.
1987 metais, kai buvo leista užsiimti kooperatyvų veikla, M. Chodorkovskis panaudojo savo komjaunimo ryšius ir įkūrė Jaunimo mokslinės ir techninės kūrybos centrą. Tuo pat metu mokėsi ir baigė Plechanovo liaudies ūkio institutą.
M. Chodorkovskio įkurta įmonė prekiavo kompiuteriais, alkoholiu. Už sukauptas lėšas 1988 metais su partneriais įkūrė banką. 1990-aisiais jis pavadinamas „Menatep“.
Ant privatizacijos bangos
Rusijoje prasidėjus privatizacijai bankas „Menatep“ tapo aktyviu jos procesų dalyviu. Už gyventojų vertybinius popierius buvo perkamos įmonės. „Menatep“ tapo viena galingiausių finansinių ir pramoninių grupių šalyje. Jos savininkai vėliau pradėti vadinti oligarchais.
Po kurio laiko dalis įmonių buvo parduota. Naujieji oligarchai pasiliko tik pelningiausias gavybos įmones. Dėl vienos iš jų veiklos (gamyklos „Apatitas“, veikiančios Murmansko srityje) vėliau M. Chodorkovskis nuteistas. Įmonėje buvo naudojamos tam tikros schemos, kaip „optimizuoti“ mokesčius. Jos buvo pusiau legalios. Viskas priklausė nuo kontroliuojančių institucijų požiūrio ir traktavimo. Valdininkai viską žinojo ir tam pritarė. Tuo metu taip elgėsi didžioji dauguma verslininkų.
1995 metais Rusijai katastrofiškai ėmė trūkti pinigų. Biudžete atsivėrė milžiniška skylė. Prasidėjo Pirmasis Čečėnijos karas. Jam taip pat reikėjo didelių valstybės finansinių investicijų. Šalis kreipėsi į nacionalinius bankus ir prašė kreditų. Bankai, suteikdami paskolas, prašė užstatų – ypač vertingų įmonių kontrolinių akcijų paketų. Tai buvo naftos bendrovės, juodosios ir spalvotosios metalurgijos įmonės. Galima sakyti, šalies ekonomikos aukso fondas, kuriam neturėjo įtakos vertybinių popierių privatizacija.
Bankai valstybei iškėlė sąlygą: jei per metus šalis nesugebės atsiskaityti, šios įmonės bus parduotos pagal vadinamųjų užstatų aukcionų taisykles. Stambūs bankininkai pasidalijo įtakos sferomis ir prioritetais. Tie, kurie liko nieko nepešę, bandė kelti triukšmą, tačiau greitai buvo nutildyti. O „išrinktieji“ gavo galimybę prieiti prie naujų finansinių srautų valdymo.
Reikšminga buvo ir vidinė informacija apie šių įmonių veiklą. Žaidimo taisyklės buvo iš anksto aptartos, valdžia priėmė būtinus politinius sprendimus. Vėliau jie buvo pavadinti nusikaltimu valstybei.
Šalis nesugebėjo laiku grąžinti kreditų, ir daugelio stambių įmonių bei uostų akcijos perėjo į privačias rankas. Tarp jų buvo ir bendrovės „Jukos“, „Sibneft“, „Surgutneftegaz“, „Lukoil“ bei daugelis kitų. Tai buvo milžiniškas turtas, šios kompanijos valdė milijardus. Sutvarkius vadybą ir įvedus įmonėse elementarią tvarką, jos ėmė nešti milžinišką pelną.
Įspūdinga akcijų kaina
Bankas „Menatep“ pasiskelbė aukciono nugalėtoju ir ėmė valdyti bendrovę „Jukos“. Už 78 proc. akcijų buvo sumokėta 350 mln. JAV dolerių. Naujiesiems savininkams atiteko ir įmonės skolos. Jos buvo nemažos: daugiausia mokesčių nepriemokos ir neišmokėti atlyginimai darbuotojams.
Po dvejų metų, kai „Jukos“ akcijomis pradėta prekiauti vertybinių popierių biržoje, jos vertė pašoko iki 9 mlrd. dolerių.
Oligarchų amžiaus pradžia
Valstybei priklausančių įmonių perėjimas į privačias rankas turėjo daugiau politinių nei ekonominių motyvų. Naujieji jų savininkai 1996 metais per Rusijos prezidento rinkimus įsipareigojo finansiškai remti Boriso Jelcino rinkimų kampaniją. Kova buvo sunki, tačiau B. Jelcinas nugalėjo savo oponentą komunistą Genadijų Ziuganovą.
Taip atsirado garsieji Rusijos oligrachai: Piotras Avenas („Alfa-bank“), Borisas Berezovskis („LogoVAZ“), Vladimiras Gusinskis („Most-bank“), Vladimiras Potaninas („Oneksimbank“), M. Chodorkovskis ir keletas kitų.
Vėliau valstybės kontrolieriai nustatė, kaip vykdavo aukcionai. Iš pradžių Rusijos finansų ministerija pervesdavo į bankų sąskaitas tam tikras pinigų sumas. Vėliau jos būdavo pervedamos valstybei kaip kreditai. Galima sakyti, kad bankai rėmė valstybę valstybiniais pinigais ir už tai gavo vertingų imonių akcijų paketų. Taip bankai tiesiogiai arba per patikimus asmenis tapo įmonių kontrolinių akcijų paketų valdytojais.
Tokia privatizacija kėlė didelį visuomenės pasipiktinimą. Į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas netruko tuo pasinaudoti. Siekdamas politinio populiarumo, žiniasklaidos bei žaliavų gavybos pramonės kontrolės jis ėmė persekioti nepaklusnius oligarchus. Šiandien B. Brezezovskis gyvena Londone, V. Gusinskis – Izraelyje, o M. Chodorkovskis jau ne vienus metus sėdi kalėjime. Tiesa, kai kuriems pavyko išsisukti. Sėkmingai dirba Vladimiras Potaninas, Piotras Avenas, aktyvus iš B. Berezovskio perėmęs garsusis Romanas Abramovičius.
Greitai M. Chodorkovskis tapo pasakiškai turtingu žmogumi. Pardavęs banką ir daugelį kitų įmonių dėmesį sutelkė ties kompanija „Jukos“. Įmonėje buvo įvesta tvarka, baigėsi vagystės ir piktnaudžiavimai, grąžintos skolos. „Jukos“ atsigavo ir suklestėjo.
M. Chodorkovskis buvo griežtas ir reiklus vadovas. Vis daugėjo nedraugų ir nuskriaustųjų. Tačiau tokia buvo „Jukos“ klestėjimo kaina.
“Jukos” suklestėjimas
Po 1998 metų finansų krizės M. Chodorkovskis suprato, kad įmonei reikia užsienio investicijų. „Jukos“ buvo paversta skaidria ir visus tarptautinius apskaitos kriterijus atitinkančia kompanija. Ji tapo Rusijos naftos pramonės vizitine kortele. M. Chodorkovskis ėmė samdyti patyrusius vadybininkus iš Vakarų. „Jukos“ akcijų kainos augo kaip ant mielių.
Vis dėlto įmonė ir toliau „optimizavo“ mokesčius valstybei. Tam buvo sugalvota daug būdų. Tuo metu taip elgėsi daugelis verslininkų. Plačiai naudotos lengvatinės prekybos kompanijos, eksportuojama nafta buvo registruojama kaip skystis iš gręžinio ir pan.
Turėdami aukščiausią politinį palaikymą oligarchai jautėsi ramūs. Jų veiksmai buvo traktuojami kaip neperžengiantys galiojančių įstatymų rėmų. Iš dalies taip ir buvo...
Tęsinys kitame „Balsas.lt savaitė“ numeryje
TIK FAKTAI
M. Chodorkovskio vadovaujamos „Jukos“ rinkos vertė vienu metu siekė net 40 mlrd. JAV dolerių. Jis buvo vadinamas turtingiausiu Rusijos žmogumi.
1995 metais M. Chodorkovskis tampa „Jukos“ vadovu bei vienu iš pagrindinių akcininkų.
2003-iųjų spalį verslininkas areštuojamas. Jis apkaltintas mokesčių vengimu, pinigų grobstymu ir sukčiavimu.
2005 metais teismas skyrė jam 8 metų laisvės atėmimo bausmę.
2009-aisiais prasideda antrasis teismo procesas, gresia iki 22 metų laisvės atėmimo.
