NATO atgrasymas labiausiai pagrįstas Jungtinių Valstijų nusiteikimu rizikuoti įsitraukti į branduolinį karą, kad apgintų savo sąjungininkus Europoje. Šito daugmaž pakako per Šaltąjį karą, bet dabar ši strategija atrodo šiek tiek atgyvenusi. Kaip neseniai man sakė vienos Baltijos valstybės politikas, „ką konkrečiai darys NATO, jeigu Rusija užims tik kelis kvadratinius centimetrus mūsų teritorijos?“
Idealiu atveju atsakas būtų staigus ir grėsmingas, gerokai pranokstantis griežtą Briuselio pareiškimą, bet toli gražu neprilygstantis didelio masto karui.
Geriausią galimybę suteiktų staigus finansinių sankcijų sugriežtinimas. Iki šiol ši priemonė veikė „smauglio principu“ –Rusijos elitas buvo lėtai spaudžiamas baudžiant už agresiją Ukrainoje. Mums taip pat reikia „barškuolių sankcijų“ – staigaus ir baimę keliančio atsako į neprotingus žingsnius.
Įšaldyti ir konfiskuoti Rusijos aktyvus užsienyje būtų puiki atgrasymo priemonė. Tačiau jos imtis yra daug sudėtingiau negu gali atrodyti. Viena kliūtis – šalutinė žala. Vienas aukšto rango amerikiečių pareigūnas man sakė, kad Rusijos ekonomiką sužlugdyti būtų lengva, sunkiausia – tuo pačiu nesužlugdyti mūsų sąjungininkų ekonomikų.
Dar vienas kliuvinys – kad didelė dalis tų pinigų laikoma šalyse, kurių teismai, priežiūros institucijos ir kiti sprendimus priimantys subjektai gali veikti lėtai arba būti nelinkę bendradarbiauti, pavyzdžiui, NATO nepriklausančioje Austrijoje, Kipre, Lichtenšteine arba Šveicarijoje.
Savų trūkumų turi netgi kai kurios NATO šalys – Britanijos užjūrio valdos, pavyzdžiui, britų Mergelių Salos, garsėja savo neskaidrumu.
Geriausias būdas išaiškinti ir įveikti šias problemas – treniruotis. Taigi, siūlau rengti „staigias finansines pratybas“. Šis terminas skamba panašiai kaip Kremliaus pamėgtos taktikos – „staigių kovinės parengties patikrinimų“ – pavadinimas. Per tokias pratybas Rusijos ginkluotosios pajėgos iš anksto nepaskelbusios vidury nakties imasi perkėlinėti karius ir ginkluotę, tarsi ruošdamosi pulti savo kaimynes Vakaruose. Šios pratybos gali būti gana didelės; per jas kai kada imituojamas netgi branduolinių ginklų panaudojimas.
Tokie manevrai kelia didelį galvos skausmą NATO. Žmonės turi keltis vidury nakties, palydovus reikia nukreipti stebėti Rusiją ir tenka eikvoti išteklius. Net jeigu nieko rimta nenutinka, nervai būna įtempti.
NATO šalys tokias staigias pratybas rengia retai. Mūsų kariai ir politikai labai nemėgsta naktimis būti be reikalo žadinami. Kai kuriose NATO kariuomenėse kariams netgi suteikiama dosniai atostogų tokiam sutrikdymui kompensuoti – taigi, parengties patikrinimo poveikis gali būti ardomasis.
Mano siūlomos staigios finansinės pratybos irgi būtų kariniai manevrai, bet per juos nebūtų naudojami kinetiniai ginklai. Mes surinktume sprendimus priimančių asmenų komandas, repetuotume Rusijos aktyvų įšaldymą ir konfiskavimą per labai trumpą laiką, atsakant į tam tikrą (hipotetinį, bet tikėtiną) pavojingą arba provokuojamą Kremliaus žingsnį.
Tam reikėtų greitai ir tiksliai sutelkti žvalgybos surinktą informaciją, mobilizuoti baudžiamojo teisingumo sistemą, finansų priežiūros institucijas ir teismų pajėgumus. Be to, tai turėtų būti daroma daugelyje šalių, priklausančių ir nepriklausančių Europos Sąjungai ir NATO.
Tai savaime būtų naudingos komandinio darbo pratybos. Dar didesnė nauda būtų pastebėti kliūtis ir jas pašalinti prieš kitas pratybas.
Visa tai pagerintų mūsų pajėgumus, o pats faktas, kad mes imamės repetuoti tokius veiksmus, taip pat pasiųstų stiprią atgrasančią žinią Rusijai.
Kaip ir visose pratybose, sunkiausia dalis būtų suderinti pastangas pasiųsti žinią su slaptumu. Rusai turėtų suprasti, kad tai yra grėsminga mūsų finansinės ir teisinės galios demonstracija, bet tiksliai nežinoti, ką darome – nes priešingu atveju jie galėtų imtis apsauginių priemonių. Viską detaliai suplanuoti gali būti sunku, tačiau be atgrasymo mums gresia rimti pavojai.
