Lietuvių rašytojas, ypač garsėjantis savąja dramaturgija, Marius Ivaškevičius mėnesį gyveno Londone ir intensyviai lankė lietuvių emigrantų šeimas bei bendruomenes. Nuo pačių aukščiausių iki pačių žemiausių socialinių sluoksnių. Mat lietuvių esama be išimties visuose. Šiuo metu dramaturgas rašo tikrais įvykiais paremtą pjesę „Išvarymas„ apie įdomią, kartais netgi neįtikėtiną, tačiau lygiai tiek sunkią lietuvių emigrantų dalią šiame viename iškiliausių pasaulio didmiesčių. Beje, Mariaus rašomos pjesės (ketindami ją statyti) jau laukia Londono ir Lietuvos nacionalinis dramos teatrai. Premjera netrukus– rudenį.
Laidotis skrenda į Lietuvą
- Kaip kilo sumanymas rašyti būtent šia Lietuvai lygiai tiek aktualia, kiek ir skaudžia tema?
- Idėja gimė ne man, o Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovui Audroniui Liugai bei Lietuvos ambasados Londone kultūros atašė Daivai Parulskienei. Jiedu nutarė, kad lietuvių Londone jau yra tiek, kad jie jau gali reikšti atskirą temą Londono kontekste. Ši idėja sudomino ir vieną Londono teatrų. Teliko tik surasti rašytoją, galintį jų idėją įgyvendinti. Juo tapau aš.
Man jų sumanymas tiko ir patiko– buvo įdomu užsiimti tyrėjo darbu, išties pažinti emigrantų gyvenimą, jį lydinčią emociją. Mes čia, Lietuvoje, tarsi ir įsivaizduojame juos, gyvenančius Londone, tačiau išties įsivaizduojame neteisingai. Man rūpėjo pamatyti ne tik kaip jie ten gyvena, bet ir kuo gyvena, kokia jų psichologinė būsena, nuotaikos, interesai...
Mėnesiui gavau finansavimą ir išvažiavau. Turėjau ir savų kontaktų su tautiečiais, ieškant įdomesnių istorijų nemažai padėjo ambasada. Su emigrantais susitikinėjau kasdien– net po kelis kartus per dieną. Turint omenyje Londono dydį, teko suktis gana intensyviai.
Žinoma, negaliu sakyti, kad nuo šiol esu emigrantų gyvenimo Londone specialistas, bet išties tiesiogiai prie jo prisiliečiau.
- Minėjote įvairius socialinius sluoksnius. Norite pasakyti, ir tarp Londono milijonierių esama lietuvių?
- Na, tarp pačių didžiausių turtuolių mūsų tautiečių gal ir neaptiksime, bet milijonierių, be abejo, esama, ypač jei milijonus skaičiuosime litais. Turi jie Londone ir savąjį elitą, rengia labdaros vakarus, kuriuose galima pamatyti visą Londone gyvenančių lietuvių „grietinėlę“. Gal ji mažiau spindi prabanga nei “grietinėlė„ Lietuvoje, tačiau stengiasi neatsilikti ir jie. Tiesą sakant, aš tepastovėjau prie to labdaringojo renginio durų ir telydėjau įeinančiuosius akimis, mat man 100 svarų įėjimo mokestis buvo pernelyg didelis.
Yra ten ir prasimušusių verslininkų, ir bankininkų... Beje, esama ir įdomių menininkų. Turint omeny, kad Londone būti bent kiek žinomesniu menininku nepalyginti sunkiau nei Lietuvoje, esama ir sulaukusių visai neprasto pripažinimo. Pavyzdžiui, tokia grupė “Joana and the Wolfs“. Tiesa, jie dainuoja tik angliškai...
- Mėgina pritapti prie britų kultūros? Na, o savąją skleidžiančiųjų esama? Pavyzdžiui, lietuviškai rašančių rašytojų?
- Londonas nėra pokario Čikaga. Emigravusių į Londoną karo metu, palyginti su emigrantų srautu į JAV, lietuvių buvo ne tiek daug, o šiandien jie jau bebaigią išmirti. Viena didžiausių anais laikais lietuvių „dislokacijos„ vietų buvo Notingamas, o šiemet per Vėlines į kapines ten tesusirinko šeši septyni žmonės. Visi kiti jau guli tose kapinėse.
Pagrindinę lietuvių emigrantų dalį Londone sudaro naujosios emigracijos bangos atstovai, dar neturintys tradicijų, stiprios bendruomenės... Gabrielis Garsija Markesas savajame romane “Šimtas metų vienatvės“ yra aprašęs kaimą, dar neturintį kapinių– visi jo gyventojai jauni, jame nėra mirusio nė vieno žmogaus. Labai panašiai atrodo ir lietuvių imigrantų bendruomenė– jie Londone dar nesilaidoja– palaikų pelenus urnomis skraidina į Lietuvą. Apskritai mirusių naujosios emigracijos bangos atstovų kol kas nėra daug– Londono lietuvių emigrantų bendruomenės pagrindas– trisdešimties keturiasdešimties metų žmonės, didžiuma yra fiziškai stiprūs, sveiki. Mat Londonas– žvėriškai brangus miestas. Norintieji ten gyventi turi nepaprastai sunkiai dirbti. Senukai ir paliegėliai ten nevažiuoja– pernelyg silpni įsitvirtinti, išlikti.
Pasak Mariaus Ivaškevičiaus, Londono lietuvių santykis su Lietuva gana keistas - grįžti Tėvynėn žada beveik visi, net ir tie, kurie, akivaizdu, niekada negrįš. Sauliaus Venckaus nuotr.
Apskritai jų santykis su Lietuva gana keistas– grįžti Tėvynėn sau žada beveik visi, net ir tie, kurie, akivaizdu, niekada nesugrįš, nes čia auga ir mokosi anglakalbiai jų vaikai ir tų vaikų parvežimas į Lietuvą tampa nebeįmanomas. Tačiau jie vis tiek it religijos laikosi įsikibę minties sugrįžti.
Tragedija vietoj komedijos
- Didžioji dalis emigrantų ten– juodadarbiai?
- Na, taip– daugiausia jų proletariato sluoksnyje. Londone įsitvirtinti apskritai yra sudėtinga, o įsilieti į britų visuomenę svetimšaliui emigrantui– beveik neįmanoma. Kai kalbama apie geresnius, švaresnius darbus, atsiranda kalbos mokėjimo, kvalifikacijos problema, todėl net aukštąjį išsilavinimą įgiję žmonės neretai ten dirba fizinį darbą. Ilgėliau ten gyvenantys mūsų tautiečiai jau supranta, kad niekada netaps britų visuomenės dalimi– nebent jų vaikai.
Net gaila buvo žiūrėti į išvargusius dirbančiųjų veidus. Jei lietuvis jau gavo darbą– dirba tiek, kiek pajėgia, atiduodamas tam visą laiką, jėgas ir sveikatą. Su daugeliu tautiečių net buvo sudėtinga susitikti pokalbio– visą laiką jie tik dirba ir miega. Kai kurie norėdami susitikti su manimi specialiai pasiėmė poilsio dieną. Stebėjau, kaip jie apkaušta nuo mažiausio alkoholio kiekio, kaip juos laužia miegas ir nuovargis... Vėliau ir Londono metro ėmiau atpažinti emigrantus iš pusiau apsnūdusių, pervargusių veidų.
- Žmonių istorijos– skaudžios?
- Visokių yra. Tragikomiškų, dramatiškų, graudžių... Prieš važiuodamas maniau, kad, be jokios abejonės, rašysiu komediją– maniau, pati tema įpareigoja. Tačiau tų istorijų prisiklausęs, prisižiūrėjęs jų gyvenimų suprantu, kad komedija čia neišeis– drama, ir netgi gana žiauri, nebent su retais komizmo elementais.
Beje, pažinęs ten gyvenančius lietuvius ėmiau kiek gerėliau įsivaizduoti ir Lietuvos situaciją. O ji yra kur kas baisesnė, nei mums patiems, Lietuvoje gyvenantiems, atrodo. Mes sunkiai įsivaizduojame Lietuvos provincijos žmonių skurdo lygį. Jeigu žmogus, Londone gyvenantis po tiltu, sako, kad gyvena nepalyginti geriau, nei jam sekėsi Lietuvoje, tad įsivaizduokim, ką jam yra tekę patirti... Su darbu, su pragyvenimo šaltiniu Lietuvos gilumoje, pasirodo, yra tragiškai blogai. Kur kas blogiau, nei galime įsivaizduoti, remdamiesi žiniasklaida. Žodis “badas„ mūsų Lietuvoje šiandien jokia metafora.
Dar kiti vargsta ir ten. Mielai grįžtų, tačiau nedrįsta– bijo patirti gėdą, apkalbas ir visuotinę pajuoką. Mat išvažiavo “užkariauti Londono“, o grįžti tegalėtų skylėtomis kelnėmis.
Tačiau radau ten pabėgusių ne tik nuo skurdo. Kiti tvirtina bėgę nuo Lietuvoje išsikerojusio visuotinio pykčio, įtampos, iškreiptų tarpusavio santykių. Jie sako, kad gyvendamas Lietuvoje žmogus nuolatos turi būti pasiruošęs gintis, o tai veikia psichiką, nuotaikas, temdo gyvenimą.
- Maža kas nuo ko bėga. Juk esama pabėgusių ir nuo įstatymo...
- Bendravau ir su nusikalstamo pasaulio atstovais. Inkognito net ir į kalėjimą buvau nuvykęs. Lietuvos banditų “šlovei„ turiu pasakyti, kad pagal nusikalstamumą Didžiojoje Britanijoje lietuviams nėra lygių– jie nepaliauja šiurpinti anglų policijos žiaurumu ir ciniškumu. Pagal santykinį nusikaltimų skaičių lietuviai lenkia netgi lenkus, kurių imigrantų skaičius ten siekia milijoną. Nemalonu ir tai, kad Londono lietuviai labiausiai linkę nusikalsti tautiečiams. Vagia iš savų, prievartauja iš savųjų turtą, apgaudinėja, išnaudoja, žudo... Londono policininkai teigia sunkiai galintys su tuo kovoti, mat lietuvių bendruomenė, pasak jų, pati gyvena pagal nusikalstamo pasaulio įstatymus– neskundžia, neteikia informacijos, nerašo pareiškimų...
Yra lietuvių, nukentėjusių ir nuo tų pačių, save tolerantiškais vadinančių, anglų, kurie, pasirodo, geba patyliukais rodyti savo neapykantą emigrantams. Fiziškai, ciniškai, žiauriai.
Yra labai daug sukčiavimo atvejų. Žmonės iš Lietuvos pulkais vežami į Londoną neva įdarbinti. Iš jų paimami pinigai už kelionę, apgyvendinimą, darbo suradimą... Londone jie tiesiog paliekami viduryje miesto be darbo, gyvenamosios vietos, net be pasų– juos sukčiai Londone labai pelningai parduoda.
Tokių apgautųjų ir paliktųjų likimo valiai teko labai daug sutikti. Vieni jų tampa valkatomis, kiti– nusikaltėliais, treti susiranda darbą ir įsitvirtina... Teko girdėti ir apie buvusį aukštosios mokyklos docentą, valkataujantį ne iš skurdo, o dėl pašaukimo. Jis sako: „O kaip kitaip aš dar galiu pažinti šitą nuostabų, neišsemiamą miestą?..“
- Gal ir lietuvaičių prostitučių Londone sutikti teko?
- Ne. Bet tikrai tai nereiškia, kad jų ten nėra. Tiesiog prostitucija ten, kaip ir čia,– nelegali, tad surasti jas nėra taip paprasta. Lankiausi keliuose striptizo baruose– slaptuose viešnamiuose. Mačiau ten latvių, rusių, rumunių, o štai lietuvaičių– neteko.
Emigracijos mastai
Neoficialiais duomenimis šiuo metu Londone gyvena apie 100 000 lietuvių.Dar tiek pat– gyvena likusioje Britanijos teritorijoje.Taip pat 100 000 lietuvių yra emigravę į Airiją, tačiau pastaruoju metu dėl ekonominių priežasčių nemaža dalis mūsų tautiečių iš ten skubiai kraustosi į Angliją.Didžiuma šių lietuvių emigravę pastarąjį dešimtmetį.
