Išsamiausią informaciją apie naująjį projektą pateikė Estijos gynybos ministras Hanno Pevkuras. Jo teigimu, respublika 294 kilometrų ilgio pasienyje su Rusija pastatys 600 bunkerių. Kiekviename bunkeryje numatyta įkurdinti po 10 karių.
Taikos metu bunkeriai nebus naudojami, tik kilus grėsmei į juos būtų išsiųsti kariai. Trijų Baltijos respublikų gynybos projektai bus sujungti į vieną doktriną, anot H. Pevkuro, „Baltijos šalys yra viena karo zona, todėl (mūsų) gynybos projektai bus statomi derinant juos su Latvija ir Lietuva“. Estijos gynybos ministerija taip pat pristatė bunkerių eskizus. Iš jų matyti, kad inžinieriai pirmenybę teikė T formos tranšėjoms.
Estijos kariuomenės atstovų teigimu, bunkeriai bus moduliuojami, lengvai galės būti keičiama jų paskirtis – pavyzdžiui, įrengiant papildomus sandėlius. Pati konstrukcija ir bunkerių įrengimas taip pat nebus sudėtingi, nes šiuo atveju nereikės brangiai kainuojančių ventiliacijos sistemų.
„Šiuo metu grėsmės nėra, bet situacija gali pasikeisti Ukrainai pralaimėjus“
„Mes žinome, kiek revanšistinių nuotaikų Putino kalbose. Tačiau be viso to revanšistinio kliedesio yra Kaliningrado srities problema. Ji tapo faktiškai anklavu pablogėjus Rusijos ir ES šalių santykiams, visų pirma – Baltijos šalių ir Lenkijos. Visai įmanoma, kad Putinas šiuo klausimu iškels naują ultimatumą. Tiesa, po karo Ukrainoje pradžios Lietuva, Latvija ir Estija tapo ne eilinėmis NATO valstybėmis, jos ypatingos – jų teritorijose dislokuotas ne simbolinis aljanso pajėgų kiekis, o daug dalinių su karine technika ir aviacija. Todėl šiuo metu jokios grėsmės nėra.
„Mes matome su kokia neapykanta griežia dantimis Kremliaus propagandininkai, puolantys lietuvius, latvius ir estus, tačiau padaryti jie nieko negali. Kodėl? Nes atsakyti jie neturi kuo. Be numetimo ant visų didelės termobranduolinės bombos, jokio kito argumento jie neturi. Šiuo klausimu Talinas, Vilnius ir Ryga yra saugūs. Jie taip arti Rusijos, kad numesti ant jų bombą – kaip ant savęs. Niekas to nedarys.
Visi geriausiai parengti Kaliningrado, Leniningrado ir Vakarų karinės apygardos daliniai kariauja Ukrainos žemėse – apygardos yra apnuogintos. Netgi didžioji „Iskander“ dalis išvežta į Ukrainą. Šiaurės laivyno jūrų pėstininkai taip pat kariauja Ukrainoje. O ir veikti jiems ten šiaurėje nėra ką – liko be laivų. Vis daugiau Baltijos ir Šiaurės laivynų desantinių laivų 2021 ir 2022 m. perkelti į Juodąją jūrą, kur dalis jų sėkmingai ir nusibaigė. Grįžti atgal su tais laivais dabar jau negali – turkai blokuoja sąsiaurį. Todėl šiuo metu Rusija neturi išteklių atakuoti.
Maža to, Baltijos šalyse yra rimtas vokiečių, britų, amerikiečių, kanadiečių, ispanų ir kitų kariuomenių kontingentas. Kartu su daug inžinerinės technikos bei raketinės ginkluotės. Visa tai pridengta HIMARS ir aviacijos „skėčiu“ – Baltija yra visiškai blokuota. Karo atveju rusų laivai iš Kronštato niekur neišlįs, juos paprasčiausiai suvalgytų: NATO laivai, aviacija, povandeniniai laivai.
Taip pat dabar atsirado naujas faktorius, kurio nebuvo anksčiau, – stipri lenkų kariuomenė, kur taip pat yra stipri antirusiška motyvacija, stiprinama kiekvieną mėnesį augančiomis karinėmis pajėgomis. Užtenka pasižiūrėti į lenkų ginkluotės įsigijimus.
Pakartosiu: Baltijos šalims grėsmės kol kas nėra. Tačiau ji gali išaugti Ukrainos pralaimėjimo atveju. Kol ukrainiečiai sėkmingai ginasi (pabrėžiu – ginasi, o ne nugali Rusiją) to užtenka, kad Baltijai būtų suteikta laiko.
Tačiau reikia galvoti apie ateities grėsmes. Labai gerai, kad ėmėsi šios problemos, nes dar yra laiko pasirengti“, – „Spektr“ cituojamas karo analitikas, buvęs Izraelio tarptautinio policijos departamento karininkas Sergejus Migdalis.
Trise – geriau negu pavieniui
„Aš konsultavau Estijos ir Latvijos karius, kuomet ten dar buvo partizaninio karo koncepcija. Tai yra, kažkur prieš 20 metų, tačiau jau tuomet estai ir latviai statėsi bunkerius ir įrenginėjo miškuose ištisus sandėlius. Jų koordinates žinojo tik teritorinės kariuomenės vadai. Dideliu kiekiu buvo kaupiami ginklai, amunicija, maistas ir vanduo. Padaliniai, jų išdėstymas, nereiškė kovos su rusų tankais atvirame lauke, o iš bunkerių kariauti partizaninį karą.
Dabar situacija pasikeitė. Baltijos šalių kariuomenės jau ne vienos, yra galingi NATO šalių daliniai, ir, svarbiausia, atsirado naujos ginkluotės sistemos, kurias visos trys šalys perkasi dideliais kiekiais. Pirmiausiai tai nešiojami prieštankiniai kompleksai – „Javelin“ ir kiti. Esmė ta, kad estų, latvių ir lietuvių pėstininkai netoli sienos paprasčiausiai prisileistų rusų tankų kolonas ir degins juos taip, kaip tai buvo į šiaurę nuo Kyjivo. Kaip mes jau matėme, niekas prieš tai jokių vaistų kol kas neišrado.
Baltijos šalių gynybos planas – fortifikacinių įrengimų, apsunkinančių greitą, netikėtą puolimą suderinamumas su mobiliais daliniais, gebančiais deginti tas kolonas. Ir svarbiausia – kombinuotumas. Kalbama ne apie pavienių Lietuvos, Latvijos ar Estijos gynybą ir tai yra labai teisinga mintis“, – aiškino S. Migdalis.
„Anksčiau niekas netikėjo ilgalaikiais įtvirtinimais, tačiau karas Ukrainoje pakeitė nuomonę“
„Nuo Antrojo pasaulinio karo metų buvo manoma, kad statinę gynybą galima pralaužti. Todėl niekas sau nesuko galvos dėl ilgalaikių įtvirtinimų įrengimo. Tačiau karas Ukrainoje parodė, kad ilgalaikiai įtvirtinimai puikiai veikia. Pavyzdys – Avdijivka ir Marijinka, kur Ukrainos daliniai laikėsi du metus. Dabar rusai „iškankino“ Marijinką, tačiau ir tai ne puikiu rezultatu. Atiteko jiems, iš esmės, griuvėsiai.
Todėl „Baltijos linija“ – gera istorija, kuri gali puikiai padėti Baltijos šalims atlaikyti pirmąjį smūgį ir neleisti rusams okupuoti kažkurios dalies teritorijos. Suteikti galimybę NATO rezervams pasirengti ir stabdyti puolimą. Kitaip žemes tektų atmušinėti, ir tuomet ten bus griuvėsiai, kaip jau parodė karas Ukrainoje…
Prieš penkerius metus toks pokalbis atrodytų keistas, visi tik juoktųsi. Nors po Gruzijos karo ar Krymo aneksijos jau nebuvo iš ko juoktis. Tačiau dabar juk kur kas realiau viskas?“ – „Spektr“ pasakojo Rusijos ir Izraelio karo žurnalistas Sergejus Auslenderis.
KAM bobelems nuo kavos jau smegenys suskystejo.
