Lietuviai padėti nenori
Po kelių apsilankymų benamius remiančioje tarnyboje „Crisis“, savanoris Valerijus gali teigti – tikrai ne visi benamiai yra narkomanai ir alkoholikai, kaip apie juos galvoja komentatoriai internete.
„Perskaičiau Anglija.lt straipsnį, kad „Crisis“ kreipėsi į jus ir prašo pagalbos. Paskui peržiūrėjau komentarus ir nusprendžiau užpildyti anketą. Anksčiau savanoriauti neteko, tai pirmas, bet tikriausiai ne paskutinis kartas“, – kalbėjo Valerijus. Į benamius globojančią tarnybą vyras nuvyko pernai gruodžio 23 dieną – tuo metu ten savanoriai ruošėsi suteikti prieglobstį ir pagalbą namų neturintiems Londono gyventojams Kalėdų laikotarpiui.
„Gaila, kad ten nesutikau daugiau lietuvių savanorių. Tikiuosi, po mano pasakojimo, atsilieps dar kas nors, kas buvo nuvykęs jiems padėti. Prieš nuvykdamas į centrą, skaičiau komentarus po straipsniu, visų požiūris ir nusistatymas toks, kad visi benamiai yra apsileidę, patys dėl to kalti, jie visi geria ir panašiai. Visi tik moko, kaip reikia gyventi, tačiau niekas nenori padėti“, – apgailestavo Valerijus.
Geri darbai – nors kartą per metus
Valerijus „Crisis“ centre savanoriavo dvi dienas. „Atvykęs ten, pirmiausia susipažinau su kitais savanoriais, kurių susirinko apie 100 žmonių. Savanoriai vieni prie kitų prieidavo, susipažindavo, paklausdavo, ar nereikia pagalbos, ir padėdavo vieni kitiems. Susirinko įvairūs žmonės, dauguma iš jų ateina jau ne per pirmas Kalėdas. Vienas vadovas savanoriauja jau 12 metų, kita vadovė į „Crisis“ ateina jau aštuntus metus. Kiti savanoriai lankėsi trečią kartą, kiti, kaip ir aš, pirmąjį. Savanoriauti pasiryžta įvairių profesijų žmonės, ir teisininkai, daktarai, biurų darbuotojai“, – prisiminė Anglija.lt pašnekovas ir pripažino, kad jį nustebino ten tvyrojusi atmosfera ir visų savanorių pasiryžimas padėti, neatlygintinai daryti gerus darbus. „Kiekvienas nors kartą per metus turėtų pagalvoti apie tuos, kam yra blogiau nei pačiam“, – pasak Valerijaus, dauguma savanorių vadovaujasi tokiu požiūriu.
Per pirmąją dieną į centrą atėjo apie 100 pagalbos ieškančių, gyvenamosios vietos neturinčių asmenų. Tarp susirinkusiųjų buvo lietuvių, lenkų, italų, keli albanai, gatvės muzikantas suomis. „Centre kalbėjo, kad per paskutinius dvejus metus benamių iš Rytų Europos skaičius išsaugo, ir šiuo metu sudaro apie 40 proc. visų Londono benamių“, – sakė Valerijus. Tam, kad pakliūtų į „Crisis“ Kalėdų laikotarpiui, benamiai turėjo būti registruoti dienos centruose, kurie yra visame Londone. Kai kurie „Crisis“ centrai suteikė nakvynę, kiti – prieglobstį ir reikalingą pagalbą dienos metu.
„Mano darbas buvo vertėjauti ir patarti žmonėms apgyvendinimo, pašalpų, įdarbinimo klausimais, atėję žmonės ten galėjo gauti ir teisininko konsultaciją“, – pasakojo V. Zaicevas.
Benamio duona – nesvetima
Tai, ką Valerijus pamatė centruose, jam nebuvo naujiena – vyras prisipažino, jog ir jam yra tekę būti be namų Anglijoje. „Eidamas ten, žinojau, ką pamatysiu. Pačiam teko būti toje barikadų pusėje. 2010-iais, kai atvykau į Angliją, pats buvau lietuvio darbdavio išmestas į gatvę. Teko išbūti dvi savaites gatvėje, be darbo, pinigų, dokumentų, teko ieškoti, ką valgyti, kur nakvoti…“, – sunkias dienas prisiminė Valerijus, šiuo metu dirbantis dideliame kavinių tinkle.
Kai į centrą pradėjo rinktis žmonės, pasak Valerijaus, jis tiesiog iš išvaizdos bandė spėti, kuris yra lietuvis arba lenkas. „Tada prieidavau, pradėdavau kalbinti, pasiteiraudavau, ar turi dokumentus, parodydavau, kur žmogus gali susidėti daiktus, kur yra valgykla. Centre buvo ir kirpykla, dušai, taip pat ir salė, skirta pernakvoti“.
Ar tautiečiai nudžiugo išgirdę lietuviškai kalbantį savanorį? „Žmonių reakcija buvo skirtinga: vieni nenorėjo kalbėti, nes matėsi, kad yra užsisklendę savyje. Kiti kaip tik džiaugėsi išgirdę gimtąją kalbą. Prašydavo visko: padėti gauti informacijos iš centro darbuotojų, surasti reikalingą informaciją internete, pavyzdžiui, žemėlapį iki LR ambasados. Kiti prašė sužinoti, ar įmanoma gauti kokių nors drabužių ir batų. Kai kurie teturi vieną porą batų, o jie greitai peršlampa…“, – sutiktų lietuvių bėdas vardijo Valerijus.
Vieni geria, kiti – tvarkingi
Centro vadovai taip pat džiaugėsi Valerijaus buvimu ten. „Didžiausia problema yra kalbos barjeras, vadovai pasakojo, kad jeigu nėra galimybės susikalbėt, bandoma susikalbėti rankų gestais, ar pasitelkiamas „Google“ vertėjas“.
Pasak Valerijaus, jis pastebėjo dviejų tipų namų neturinčius asmenis, apsilankiusius centre. „Vieni žmonės, atsidūrę gatvėje, susitaiko su tuo ir jiems patinka toks gyvenimo stilius: pavogei, išgėrei ir dienos darbas padarytas. Jiems daugiau nieko nereikia. Jie susiras pavalgyti, permiegos parkuose, kol šilta, eis į centrus, kai šalta – dirbti nereikia, dokumentų nereikia. Tačiau tokių yra 30–40 proc. Likusieji 60–70 proc. yra be namų, nes negali susirasti darbo. Jie neturi dokumentų, kartais netgi paso, nemoka kalbos – jie dirbo pas lietuvius, ir kalbėjo tik lietuviškai. Neturi adreso patvirtinimo, banko sąskaitos. Pastaroji žmonių grupė tikrai atrodo tvarkingi, jie nori ištrūkti iš to užburto rato ir bando surasti pagalbą, bet kokį darbą ir kambarį“, – pasakojo vyras.
Lietuvių, neturinčiųjų gyvenamosios vietos ir pajamų, istorijos, anot Valerijaus, panašios. „Žmogus dirbo, jam nesumokėjo kelias savaites ar mėnesius, nebegalėjo išlaikyti būsto ir atsidūrė gatvėje. Namų neturintys asmenys turi problemų, kai tvarkosi dokumentus, taip pat jie ne visada gali grįžti į Lietuvą, nes ten laukia paskolos ar dar kažkokios bėdos, arba tiesiog gėda, kad sužinos artimieji…“.
Jolanta Terminaitė
