Ketinantis iki paskutinio kraujo lašo su sukilėliais arba svetimšaliais samdiniais kovoti pulkininkas Muammaras Gaddafis dievina savo valdžią Šiaurės Afrikos kraštelyje, kuris vien dėl geros vietos per amžius keliavo iš rankų į rankas.
Pirmieji Libijos gyventojai buvo berberų gentys. VII amžiuje pr.m.e. finikiečiai kolonizavo rytinę Libijos dalį, kuri vadinosi Kirenaika, o graikai – vakaruose esančią Tripolitaniją.
Romos ir Italijos globa
Kurį laiką Tripolitanija įėjo į Kartaginos sudėtį. Romos imperijos sudėtyje ji buvo nuo 46 metų pr.m.e. iki 436 metų. Paskui ją užgrobė vandalai.
Kirenaika Romos imperijai priklausė nuo I amžiaus pr.m.e. iki jos žlugimo. 642 metais prasidėjo arabų invazija. Pradedant XVI amžiumi, tiek Tripolitanija, tiek Kirenaika formaliai tapo Osmanų imperijos dalimi.
Tripolitanija buvo vienas iš berberų piratų, kurie Viduržemio jūroje grobdavo pirklių laivus ar reikalaudavo mokėti duoklę, avanpostų. 1801 metais Tripolio paša padidino duoklę ir tai tapo Tripolitanijos karo su JAV priežastimi.
Kai 1805 metų birželio 4 dieną buvo pasirašyta taikos sutartis, amerikiečių laivams daugiau nebereikėjo mokėti duoklės Tripoliui.
1911 metais prasidėjus konfliktui tarp Italijos ir Turkijos, italų kariuomenė užėmė Tripolį. Libijos gyventojai kariavo su italais iki 1914 metų.
Iki tol Italija kontroliavo didžiąją šalies dalį. Italija 1934 metais oficialiai sujungė Tripolitaniją, Kirenaiką ir Fecaną ir taip buvo sudaryta Libijos kolonija.
Libijos dykumoje Antrojo pasaulinio karo metais vyko daug mūšių. Kai Tripolis 1943 metų sausio 23 dieną buvo užimtas, jis atsidūrė sąjungininkų valdžioje.
Laisvę atnešė nafta
1949–aisiais Jungtinės Tautos nusprendė, kad Libija turi tapti vieninga ir nepriklausoma karalyste ne vėliau kaip 1952 metų sausio 1 dieną. Iki šio momento ji taps tarsi niekieno teritorija.
1950 metais Nacionalinė Asamblėja Idrisą al–Mahdi al–Sanusį išrinko karaliumi, o per 1951–ųjų Kalėdas karalius Idrisas I šalį paskelbė nepriklausoma.
Libijoje uždraustos politinės partijos, o karaliaus valdžia buvo suvereni. Nors Libija 1953 metais įstojo į Arabų lygą, 1956–aisiais nesuteikė britų pajėgoms leidimo dislokuotis Sueco krizės metu. Valdžia laikėsi provakarietiškos pozicijos spręsdama tarptautinius reikalus.
1958 metais skurdžioje Libijoje atrasta nafta ir tai visiškai pakeitė šalies ekonominę padėtį. Ji liovėsi buvusi priklausoma nuo tarptautinės pagalbos ir JAV bei Anglijos rentos už karines bazes. Šalis tapo naftos turtinga monarchija.
Į valdžią su ginklu
1967 metais per šešių dienų Birželio karą karalius neįstengė pasisakyti prieš Izraelį ir tai lėmė, kad 1969–ųjų rugsėjį grupelė jaunų karininkų, vadovaujamų 27 metų pulkininko M. Gaddafio, įvykdė perversmą ir nuvertė karalių.
Į valdžią atėjęs M. Gaddafis Libiją paskelbė islamo respublika. Šalies politika iš provakarietiškos tapo proarabiška, su polinkiu į socializmą ir aršiai nukreipta prieš Izraelį.
M. Gaddafis kartu su tokiais diktatoriais kaip Ugandos lyderis Idis Aminas pasuko terorizmo prieš Vakarus keliu.
1981 metų rugpjūtį JAV kariniai lėktuvai F–14 pašovė du sovietų gamybos Libijos oro pajėgų lėktuvus, kurie buvo užpuolę juos ore virš Sidros įlankos.
1986–aisiais JAV ir Libijos pajėgos susigrūmė Sidros įlankoje, ir du Libijos patruliniai laivai nuskendo. M. Gaddafio pajėgos rėmė Čado maištininkus, tačiau 1987–aisiais patyrė rimtų pralaimėjimų. Dvejus metus trukusios slaptos JAV pastangos destabilizuoti Libijos Vyriausybę 1990– ųjų gruodį baigėsi nesėkme.
1988 metais virš Lokerbio miesto Škotijoje buvo susprogdintas keleivinis lėktuvas „Boeing 747“. Teroristų detonuota bomba pražudė 259 lėktuvu skridusius žmones ir dar 11 ant žemės.
Šis ir kiti teroro aktai, tarp kurių buvo ir sprogimas Berlyno diskotekoje 1986 metais, bei numuštas Prancūzijos laineris 1989 metais, kai žuvo 170 žmonių, taip pat buvo įvykdyti Libijos teroristų.
Tik 2003 metais Libija pripažino savo kaltę dėl Lokerbio tragedijos ir sutiko žuvusiųjų šeimoms išmokėti 2,7 mlrd. JAV dolerių (apie 6,75 mlrd. litų) kompensaciją. 2004 metais Libija sutiko sumokėti kompensaciją Prancūzijos lėktuvo ir Berlyno diskotekos aukų šeimoms.
Gamino atominę bombą
Po kelis mėnesius trukusių slaptų derybų su JAV ir Didžiąja Britanija M. Gaddafis nustebino pasaulį 2003 metų gruodį pranešdamas, kad atsisako masinio naikinimo ginklų programos ir įsileidžia Jungtinių Tautų ginkluotės inspekciją.
Tuomet nustatyta, kad Libija buvo tik pradėjusi gaminti atominę bombą. 2006 metų gegužę JAV paskelbė atnaujinanti diplomatinius santykius su Libija po 25 metus trukusios pertraukos.
2006 metais penkios bulgarų slaugytojos ir palestiniečių gydytojas, dirbę Libijoje, apkaltinti užkrėtę šimtus Libijos vaikų AIDS ir nuteisti mirti.
Buvo įtariama, kad šitaip Libija bandė suversti jiems kaltę už AIDS protrūkį vienoje Libijos ligoninėje 1998 metais. 2007–aisiais mirties bausmė buvo sušvelninta, ir Vyriausybė išmokėjo visų 460 aukų šeimoms 1 mln. dolerių (apie 2,5 mln. litų).
Antivyriausybinės demonstracijos 2011 metų pradžioje Libijoje kilo po masinių neramumų Egipte ir Tunise, kur sukilėliams pavyko nuversti prezidentus. Tačiau šiandien vykstantis Libijos karas palieka daug klaustukų dėl šių neramumų priežasčių.
Manoma, kad vadinamąją opoziciją į gatves išvedė ir apginklavo Vakarų valstybių karo instruktoriai. Žinant didėjančias naftos kainas ir senkančias atsargas pasaulyje, juodojo aukso turtinga Libija labai vilioja pasaulio galinguosius. Amžinas revoliucijos vadas M. Gaddafis tam tiesiog labai trukdė.
Rolanda Strumilienė
