Pereinamoji Libijos Nacionalinė Taryba buvo pripažinta kaip legitimi Libijos valdžia. Įdomu tai, kad naująją Libijos valdžia be jokių keblumų pripažino net ir Rusija. Taigi, galima nominaliai skelbti karo Libijoje pabaigą. Teprasideda Libijoje euforija.
Tačiau, kaip žinoma, euforija labai dažnai būna labai trumpalaikis procesas, o po jos tenka prisiminti, kas yra realybė. Su tokia situacija jau labai greitai teks susidurti naujajai Libijos valdžiai. Viso sukilimo metu buvo einama su konkrečiu vieninteliu tikslu – nuversti M. Gaddafį. Tarkime, kad tas tikslas įvykdytas. Kas toliau? Teks susikurti naujas tikslus. Ir dar daugiau, juos teks įgyvendinti.
Taigi kas dabar laukia Libijos? Šis ir panašūs klausimai nuolatos buvo išlikę antrajame plane, nepaisant to, kad turėjo iškilti dar prieš sukilėliams perlaužiant konflikto eigą į savo pusę. Dabar M. Gaddafis iš esmės nuverstas, sukilėliai gali pradėti švęsti pergalę, tačiau šventė gali būti ne per ilgiausia – šalies iki stabilios demokratinės santvarkos laukia ilgas kelias, kuriame neabejotinai bus daugybė kliučių.
„Laisvė, teisingumas, demokratija!“, postuluoja naujasis Libijos šūkis. Jau artimiausiu metu paaiškės, ar šis šūkis yra adekvatus.
Libijoje sukilėliai užėmė M. Gaddafio tvirtovę (nuotr. SCANPIX)
Naujosios Libijos valdžios, kuri jau spėjo prisiekti gerbsianti įstatymus, laukia keli esminiai iššūkiai.
Visų pirma, reikėtų suprasti, kad įvairaus pobūdžio M. Gaddafiui ištikimos pajėgos ir toliau trukdys naujajam režimui, tokiu būdu apsunkinant sparčios ir sėkmingos demokratizacijos galimybes. Nors didžiosios M. Gaddafio pajėgų dalies pasipriešinimas įveiktas, Tripolis krito, o pats diktatorius iš esmės nuverstas, išlieka jam lojalių grupuočių, o pats Gaddafis vėl spėjo pasirodyti prieš televizijos kameras, teigdamas, kad niekada nepasiduos, ir ragindamas kovoti už jį iki paties galo.
Visų antra, patys sukilėliai jokiu būdu negali pasigirti vienalytiškumu. Jau dabar galima matyti tam tikrų požymių, kad sukilėliai gali nesutarti tarpusavyje. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į potencialią trintį tarp provakarietiškai nusistačiusios sukilėlių dalies ir radikalesnės, islamistiškų nuostatų vedamos sukilėlių grupės. Būtent pastarieji nebus labai entuziastingi vakarietiško modelio demokratinės santvarkos atžvilgiu, kurią kol kas itin aktyviai postuluoja viešais pareiškimais ir šūkiais oficiali Libijos sukilėlių pozicija.
Libijoje švenčiama M. Gaddafio eros pabaiga (nuotr. SCANPIX)
Situacija
Tačiau net jei ir nebūtų šios trinties, apie stabilią, demokratiniais principais paremtą santvarką kalbėti bet kuriuo atveju yra per anksti. Libija šiuo metu net neturi Konstitucijos, o, kaip žinia, politinės partijos Libijoje buvo uždraustos dar prieš 35 metus, tad tvirtų ir patikimų partijų šalis artimiausiu metu gali ir nesulaukti. M. Gaddafio režimas užgniaužė ir bet kokius pilietinės visuomenės požymius, o be jos patvari demokratinė santvarka yra sunkiai įsivaizduojama. Aišku, nebent Iraką ir Afganistaną mes irgi vadintume jau funkcionuojančiomis demokratijomis.
Kažkas pabaksnos į Egipto pavyzdį, tačiau reikia suprasti, kad ten situacija buvo kiek kitokia. Jau po buvusio vadovo H. Mubarako nuvertimo pakankamai greitai aktyvizavosi įvairios požemiuose tūnojusios politinės jėgos bei nepriklausomos žiniasklaidos pajėgos. Tokia platforma, nors ir nėra įspūdinga, vis dėlto yra kur kas palankesnė stabilios demokratinės santvarkos vystymui. Libijoje situacija yra prastesnė.
Libija (nuotr. SCANPIX)
Ką daryti?
Šis klausimas šiuo metu vis labiau pradės rūpėti naujajai Libijos valdžiai. Tačiau koks galėtų būti atsakymas į šį klausimą, kol kas pasakyti nelengva. Net ir žvelgiant iš šalies.
Visų pirma, reikėtų pabandyti išspręsti nesutarimus sukilėlių viduje, ypač , kol jie dar nėra eskaluojami . Būtent šioje vietoje turbūt ir bus svarbiausias užsienio valstybių vaidmuo. Belieka tikėtis, kad būtent apie tokią pagalbą naujajam režimui Paryžiaus konferencijoje kalbėjo daugelio įtakingų pasaulio valstybių atstovai.
Antra, turėtų būti pasiektas esminis susitarimas tarp naujosios valdžios bei su daugiau nei šimto Libijos teritorijoje gyvenančių genčių vadais. Be sukurto efektyvaus galios paskirstymo mechanizmo Libijai bus labai sunku.
Jeigu šios potencialios ir labai tikėtinos trintys išspręstos nebus, Libiją po revoliucinio karo gali apimti ir naujas, pilietinis, karas.
Įvairūs ekspertai jau dėlioja pačius įvairiausius Libijos ateities scenarijus, ir jų amplitudė svyruoja nuo pačių optimistiškiausių iki katastrofiškai pesimistiškiausių scenarijų. Na, o dabar realybė yra tokia, kad, kaip ir kitose Arabų pavasario paliestose valstybėse, labai greit išblėsus revoliucijos romantikai ir euforijai bus tikrai labai nelengva. Nelengvas scenarijus laukia ir Libijos.
Būtent dabar prasideda kritinis laikotarpis naujajai Libijos valdžiai. Ar ji susitvarkys?
