Tokiu būdu teismas pasirinko vietinių žmogaus teisių gynėjų poziciją, kurie pareikalavo „Įstatymą numeris 37“ pripažinti prieštaraujančiu laisvam nuomonės išreiškimui. Pasak jų, tokio pobūdžio įstatymai kaip tik atitinka senojo režimo šlovinimą, nes yra nedemokratiški.
Įstatymas taip pat draudė keikti 2011 metų revoliuciją ir jos dalyvius, platinti informaciją ir gandus, „sėjančius baimę tarp Libijos gyventojų“. Šių taisyklių pažeidėjams grėsė įkalinimas nuo 3 iki 15 metų.
Pasak vietinių aktyvistų, toks teismo sprendimas parodė, kad jis sugeba priimti nepriklausomus sprendimas ir nepataikauti vykdomajai valdžiai.