Ramus Bubrkos kaimas Pietų Lenkijoje tvirtina, kad jo teritorijoje yra pirmasis pasaulyje pramoninis naftos gręžinys ir gavybos bokštas, o jame vis dar išpumpuojama pakankamai juodojo aukso, kad ši veikla duotų pelno.
Tas rankomis iškastas šulinys buvo įrengtas 1860 metais, prižiūrint lenkų vaistininkui ir išradėjui Ignacy Lukasiewicz (Ignacui Lukasevičiui) – kukliam žmogui, kuris tapo dabar įprasto naftos naudojimo pradininku ir išrado žibalinę lempą.
Dėl I.Lukasiewicziaus pastangų „Bubrka tapo pasaulio naftos pramonės lopšiu“, – sakė vietos muziejaus direktorė Barbara Olejarz (Barbara Olejaž).
„Viskas prasidėjo čia“, – ji sakė naujienų agentūrai AFP, rodydama pirštu į obeliską, pastatytą I.Lukasiewicziaus ir jo bendražygių, žymintį naftos gavybos pradžią 1854 metais ir pirmosios pasaulyje naftos bendrovės įkūrimą.
Nors Lenkija tapo šio ekonomikos sektoriaus tėvyne, galiausiai paaiškėjo, kad šios šalies naftos ištekliai nėra dideli.
Dabar Lenkija išgauna tik apie 20 tūkst. barelių naftos per dieną arba 7,3 mln. barelių per metus. Toks kiekis šiuo metu kainuoja 584 mln. JAV dolerių (apie 1,6 mlrd. litų), o šalies gavybos apimtys, vertinant pasaulio mastu, tėra menkutė srovelė. Lenkijoje perdirbama vietos telkinių nafta patenkina tik 4–5 proc. šalies poreikių, sakė naftos ir dujų ekspertas Andrzejus Szczesniakas (Andžejus Ščesniakas).
Iš penkių Bubrkoje išlikusių gręžinių per metus išpumpuojama iš viso 423 bareliai naftos, kuri yra perdirbama ir suvartojama tame pačiame regione.
Nors I.Lukasiewiczius buvo naftos pramonės pradininkas, jo vardas žinomas tik nedaugeliui už šalies ribų – iš dalies dėl šio išradėjo asmeninio kuklumo.
„Jo kuklumas jam pakenkė. Jis liko mažiau žinomas negu kiti lenkų mokslininkai: (Mikalojus) Kopernikas arba Maria Sklodowska-Curie (Marija Sklodovska-Kiuri), – aiškino B.Olejarz. – Jis nenorėjo, kad apie jį būtų kalbama mieste; jis nenorėjo išsiskirti. Per savo gyvenimą jis darė viską, kad liktų užmirštas – ir jo noras išsipildė.“
Žibalas
Pietų Lenkijoje esančiame Zadušnikų kaime, tuo metu priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai, 1822 metais gimęs I.Lukasiewiczius įgijo vaistininko diplomą, tačiau labai domėjosi nafta, aptinkama Karpatų kalnų rytinėje dalyje.
Jis vykdė eksperimentus, kai kada sukeldamas gaisrų arba sprogimų, kol galiausiai šiam entuziastui pavyko perdirbti žalią naftą ir išrasti žibalinę lempą.
1853 metais jis panaudojo tokias lempas apšviesti vienai ligoninei netoli Lvovo, dabar priklausančio Ukrainai, o kitais metais įžiebė pirmąjį pasaulyje žibalinį žibintą Gorlicių mieste.
Vėliau jam kilo mintis, kad reikia rasti būdą, kaip išgauti didelius kiekius naftos iš žemės gelmių.
„Bubrkoje pirmieji gręžėjai iš tiesų buvo šulinių kasėjai, kurie iškasdavo duobes, naudodami kirtiklius, kastuvus ir kūjus. Darbas buvo sunkus ir pavojingas“, – pasakojo B.Olejarz, sakydama, kad darbininkams pavojų kėlė griūtys, užtvindymas ir dujų prasiveržimas.
Muziejaus direktorė kalbėjo priešais medinį trikojį prie šulinio „Franek“, iš kurio nafta semiama prie lynų pritvirtintais kaušais.
Rockfelleriai
Iki 1874 metų Austrijos-Vengrijos tarnybos Bubrkos apylinkėse užregistravo 111 naftos gavybos šulinių ir gręžinių. Giliausias iš jų buvo 150 metrų gylio.
Iškasti šuliniai galėjo būti pagilinti naudojant naujus gręžybos metodus, kurių dauguma buvo išrasti Jungtinėse Valstijose.
„Kalbama, kad vienas iš Rockefellerių (Rokfelerių) arba atvyko čia pats, arba atsiuntė savo bendradarbius, prašydamas patarimo, kaip išgauti žibalą iš naftos“, – sakė B.Olejarz, turėdama omenyje turtingą JAV naftos pramonininkų šeimą, įkūrusią bendrovę, kuri ilgainiui išaugo į dabartinę energetikos milžinę „ExxonMobil“.
„Ir Lukasiewiczius jiems viską papasakojo“, – pridūrė direktorė.
Kai Rockefelleriai paklausė, kiek jie skolingi už patarimus, išradėjas atsakė, kad mokėti nereikia, nes jis dirba žmonijos labui, o ne dėl pinigų.
„Jis buvo itin kuklus – tipiškas malonus vaikinas, gyvenimo aistrą turintis žmogus“, – sakė Joanna Kubit (Joana Kubit), netoliese esančiame Krosno mieste įsikūrusios aukštesniosios techninės mokyklos direktorė.
„Jis turėjo idėją, kad naftos pramonė pirmiausiai turi pagerinti gyvenimą šioje neturtingoje Galicijos provincijoje“, – pridūrė ji, turėdama omenyje regioną, kuris tuo metu buvo neturtinga Austrijos-Vengrijos imperijos dalis.
Pasak J.Kubit, pajamos iš naftos gavybos neabejotinai pakeitė regiono žmonių gyvenimą, o jo turtingiausias gyventojas galėjo sau leisti dideles sumas įvairiems viešiesiems projektams.
I.Lukasiewiczius regione steigė amatų mokyklas, savivaldos kredito biurus ir sukūrė darbininkų socialinio draudimo sistemą. Jis taip pat finansavo studentų stipendijas, rėmė bažnyčias ir vienuolynus.
„Tuo metu buvo sakoma, kad kiekvienas kelias Galicijoje išgrįstas Lukasiewicziaus pinigais“, – pridūrė J.Kubit.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
