Komisija nepradeda tyrimo, jei iki tol nesurenka pakankamo esminių įrodymų kiekio. Tikėtina, kad įrodymai buvo surinkti „Gazprom“ būstinių Čekijoje ir Vokietijoje kratų metų 2011 metų rugsėjį, skundų pateikėjų bei pačios EK vykdomos plačios rinkos stebėsenos. Kai tyrimas formaliai pradedamas, EK gauna ir daugiau skundų su daugiau įrodymų, tokiu būdu tyrimas yra plečiamas.
Pradinis „Gazprom“ tyrimo dėmesys buvo skirtas trims esminiams klausimams. Pirmasis – įtarimai, kad „Gazprom“ trukdė laisvam dujų srautui padalindama rinkas. Šis susirūpinimas greičiausiai yra paremtas ankstesne kompanijos praktika, kai „Gazprom“ sugriežtindavo galutinio dujų keliavimo taško galimybės, tai yra kontroliuodavo savo dujų perpardavimus. Bet kokios panašaus pobūdžio „jokio perpardavimo“ sąlygos dujų tiekimo sutartyse sukelia vieningos rinkos skaldymo efektą, o tai ES yra savaime nelegalu.
Antrasis – EK tvirtina, kad „Gazprom“ „galėjo sutrukdyti dujų tiekimo diversifikacijai“. Tai yra nuoroda į žingsnius, kuriuos „Gazprom“ galėjo padaryti siekiant neprileisti trečiosios šalies dujų tiekėjų prie savo dujotiekio. Šis klausimas taip pat gali būti susijęs su „Gazprom“ bandymais trukdyti kitokio pobūdžio dujų infrastruktūros vystymui, tarp kurių yra suskystintos dujos bei alternatyvūs dujotiekiai.
Šioje srityje kertinė „Gazprom“ problema slypi tame, kad ES piktnaudžiavimo dominavimu nuostatos, įtvirtintos 102 Romos sutarties straipsnyje, yra gerokai platesnės nei atitinkamame Jungtinių Valstijų įstatyme (antimonopolinės nuostatos 2 Shermano akto dalyje). 102 ES straipnis dominuojančioms kompanijoms sukuria „yaptingąją atsakomybę“ gerbti konkurenciją. Atsižvelgiant į tai, kad „Gazprom“ rinkos dalis bendrame dujų vartojime Centrinėje, Rytų Europoje ir Baltijos šalyse yra didesnė už 50 proc. – kai kuriose šalyse siekia ir visus 100 proc. – šie reikalavimai gali „Gazprom“ pakišti koją.
Daugelis Europos vyriausybių gali kvestionuoti, ar „Gazprom“ išvis kada nors antimonopolinius ES įpareigojimus vertino rimtai. Lietuvos vyriausybė mano, kad Maskva pasitelkė visą grasinimų spektrą, atsakydama į Vilniaus siekius visiškai liberalizuoti Lietuvos dujų rinką. Lietuva nusprendė tai padaryti 2008 metais. Po ketverių metų ji už dujas moka vieną iš didžiausių kainų Europoje.
Kaip ten bebūtų, grėsmingiausias EK tyrimo elementas yra trečiasis: naftos ir dujų kainų sąsajos su ilgalaikiais kontraktais, kuriuos Rusijos pareigūnai taip energingai gina. Maskva baiminasi, kad, atsižvelgiant į šiuolaikinių dujų rinkų likvidumą – dėl skalūninių dujų bumo ir suskystintų natūraliųjų dujų gamybos pakilimo – bet koks reikšmingesnis naftos-dujų grandies lūžis gali pakenkti „Gazprom“ pelnui.
Tačiau pagrįsti šią sąsają šiuolaikinėje Europos ekonomikoje yra per sunku. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai nafta varomos elektrinės Europoje buvo populiarios, nebuvo neprotinga susieti dujų ir naftos kainos. Tačiau po naftos krizės aštuntajame dešimtmetyje ir po to sekusių aplinkosaugos taisyklių, Europa nebenaudoja naftos energijos generavimui. Pasak Tarptautinrės energetikos agentūros, tik 3 proc. Europos energijos generuojama iš naftos, dabar dominuoja dujos. Tuo tarpu reikėtų prisiminti, kad kai naftos kainos devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose buvo labai žemos, „Gazprom“ siekė išvengti naftos-dujų kainų susiejimo.
Šioje vietoje iškyla antimonopolinis klausimas, ar buvo dominuojančios kompanijos piktnaudžiavimas dominavimu, siekiant įvesti savotišką kainų kontrolės mechanizmą, menkai susijusį su rinka, kurioje ji operuoja. Jei neatsižvelgsime į naftos-dujų sąsają, akivaizdžiai neatsižvelgsime į dabartinį „Gazprom“ verslo modelį.
Tačiau gali būti ir blogiau. Vykdydama tyrimą, KGD gali tirti tik iki 2004 metų gegužės 1 dienos, tai yra dienos, kai Centrinės, Rytų Europos bei Baltijos šalių valstybės prisijungė prie ES. Tiesa, savo preliminariose sutartyse, dar iki įstojimo į ES, šios valstybės tai pat sutiko atitinkamas antimonopolines nuostatas inkorporuoti į savo nacionalinę teisę. Pagrindinė grėsmė „Gazprom“ – kad nacionalinės antimonopolinės komisijos dabar gali imtis kombinuoto paralelinio tyrimo dėl „Gazprom“ veiklos nuo 1994 iki 2004 metų. Tai gali gerokai išplėsti tyrimo lauką ir kompanijos atsakomybę.
Prisidėti gali ir privačios antimonopolinių bylų įmonės, kurios Centrinėje, Rytų Europoje bei Baltijos šalyse gali paskatinti energetikos kompanijas ir vartotojus sekti EK pėdomis ir pateikti skundus dėl „Gazprom“ veiklos.
Pirminis „Gazprom“ atsakymas EK yra toks – kompanija yra registruota už ES ribų ir yra „strateginė organizacija, administruojama vyriausybės“. Tačiau tai neturėtų pralaužti ledus Briuselyje. Kol „Gazprom“ vykdo prekyba dujomis ES, ji yra susijusi su ES teise.
Geriausias „Gazprom“ sprendimas būtų ieškoti privataus antimonopolinio sprendimo. Kompanija turėtų pasiūlyti priešnuodžių EK nerimą keliančioms problemoms, pavyzdžiui pasiūlyti kompensaciją ir reformuoti savo veiklą. Tvirta gynyba gali būti herojiška, tačiau galiausiai ji bus bevaisė. Paklauskite Billo Gateso.
