Savo patirtus išbandymus papasakojo neseniai iš Lietuvos į JAV grįžusi moteris, kuriai kelionė į gimtinę tapo didžiausiu košmaru.
Į redakciją paskambinusi moteris papasakojo, kad savo kelionės į Lietuvą metu ji patyrė tai, apie ką išgirdusi iš kitų kažin ar būtų patikėjusi. Šiais politinio korektiškumo laikais, kai Amerikoje joks sveiko proto žmogus net apie juodžiausią juoduką nedrįsta pasakyti, kad jis juodas, arba kai viešose vietose imami naikinti religiniai ženklai, kad tik, neduok Dieve, nebūtų įžeisti kitų tikėjimų atstovai, tokiame kosmopolitizmo katile kaip Londonas Nijolė (vardas pakeistas – tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) patyrė tikrų tikriausią diskriminaciją vien dėl to, kad yra lietuvė. Negana to, tai jai buvo pasakyta atvirai.
„Kai gerai pagalvoju, suprantu, kodėl taip atsitiko, – sakė ji. – Turint omenyje, kokia yra situacija su emigrantais Anglijoje ir ką mūsų tautiečiai ten krečia, negali stebėtis, kad britai mūsų nemėgsta. Kita vertus, negaliu suprasti, ką tai turi bendro su manimi ir kodėl man asmeniškai dėl to teko nukentėti." Moteris teigė savo istoriją nusprendusi papasakoti tam, kad tie, kas keliauja per Londoną, būtų atsargūs ir iš anksto žinotų, ko gali tikėtis.
„Lietuviams bilietų neparduodame"
„Iš Čikagos į Vilnių skridau per Londoną, nes čia norėjau susitikti su giminaičiais, – pradėjo pasakojimą moteris. – Tačiau taip atsitiko, kad išskrendant turėjau problemų darbe ir į lėktuvą pavėlavau. Su tomis avialinijomis, kuriomis skridau, jokių bėdų neturėjau – jos mane išskraidino vėliau. Tačiau atitinkamai pavėlavau ir į lėktuvą iš Londono į Vilnių. Čia ruošiausi skristi „Ryanair„ avialinijomis. Kai iš Heathrow oro uosto (į kurį atskridau) pervažiavau į Stanstead oro uostą, iš kur „Ryanair“ skraidino į Vilnių, sužinojau, kad mano bilieto pakeisti niekas nežada. Ką padarysi. Buvau pirkusi labai pigų bilietą (jis kainavo apie 100 dolerių), todėl nieko kito ir negalėjau tikėtis. „Ryanair„ avialinijos tuo ir pasižymi, kad jų reisai pigūs, tačiau tu negauni daugybės paslaugų. Viena jų – bilieto keitimas.“
Tačiau kai Nijolė nuėjo prie nurodyto langelio pirkti naujo bilieto, jos laukė netikėtumas. Moteriai paprašius artimiausio skrydžio į Vilnių ir padavus savo pasą, avialinijų darbuotoja, pamačiusi, kad pasas lietuviškas, tiesiog šveitė jį atgal, sakydama, kad lietuviams čia bilietų nepardavinėjame. Nijolei pabandžius išsiaškinti, ką ji tuo nori pasakyti, avialinijų darbuotoja burbtelėjo, jog lietuviai naudoja labai daug padirbtų kreditinių kortelių, todėl jie bilietus privalo užsisakyti iš anksto, internetu, kad kompanija turėtų laiko apmokėjimą patikrinti.
Po tokio paaiškinimo moteris bandė sakyti, kad ji negalėjo bilieto užsisakyti internetu, nes jį tik neseniai prarado, kad pavėlavo į lėktuvą, tad jai reikia naujo bilieto, ir kad ji apskritai Anglijoje negyvena. Tačiau avialinijų darbuotoja net nenorėjo klausyti.
„Staiga mane apšvietė mintis, kad dar ne viskas prarasta, nes aš turiu grynųjų pinigų, – kelionės įspūdžiais dalijosi Nijolė. – Jau ėmiau juos traukti, bet ta moteris manęs nebeklausė. Ji buvo labai pikta, sakė: „Mes jums niekuo nebegalime padėti„ bei šūktelėjo, kad neužlaikyčiau eilės. Galų gale patarė kreiptis į Skandinavijos avialinijas, kur bilietas į Vilnių kainavo 680 svarų sterlingų (ji pati man tai pasakė) ir dar 100 svarų sterlingų už bagažą.“
Tautiečių aferos
Nijolė pasakojo, kad nors Amerikoje gyvena daugiau nei 10 metų, tokios diskriminacijos, tuo labiau – taip atvirai išreikštos, ji nebuvo patyrusi. „Aš tiesiog nežinojau, ką daryti, negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Iš nevilties ir pažeminimo vos neverkiau. Tik įsivaizduokit: stoviu prie bilietų kasos oro uoste, rankose turiu pinigus, pasą, niekuo nesu nusikaltusi, o man neparduoda bilieto, nes esu lietuvė."
Moteris dar bandė prieiti prie kito langelio, bet ten darbuotojai jau buvo girdėję, kas vyksta, ir ja atsikratė, pasakydami, jog bilietų į Vilnių tai dienai nebėra. Nepadėjo ir Nijolės prašymas, kad jai labai reikia skristi, nes Lietuvoje serga jos sūnus.
„Atsitrenkiau į visišką abejingumą ir didžiulę neapykantą. Nieko negalėjau padaryti. Kas to nepatyrė, galiu pasakyti, kad jausmas yra baisus. Tu esi vienas svetimoje šalyje, tavo vaikas serga, o tu negali skristi, nes tau neparduoda bilieto..."
Nors pati situacija buvo labai žeminanti ir moteris nukentėjo neteisėtai, Nijolė pripažįsta, jog lygiai taip pat žemina ir faktas, kad lietuviai didele dalimi yra patys kalti dėl tokio britų elgesio. „Ne kartą teko skaityti spaudoje, kad Anglijoje mūsų tautiečiai padaro labai daug nusikaltimų, ne kartą apie tai pasakojo ir mano giminaičiai. Labai daug padirbinėjama kreditinių kortelių arba naudojamasi vogtomis. Tarp mano pažįstamų nebuvo tokių, kam būtų tekę susidurti su tokia problema oro uoste, bet tai ir nenuostabu. Tie, kas gyvena čia, lėktuvo bilietus perka iš anksto. Tokių vėluojančių keliautojų, kurie pirktų bilietus tai pačiai dienai, turbūt nėra daug, todėl su manimi ir buvo pasielgta ypatingai."
Arabas bandė pavogti lagaminą
Beje, Nijolė prisimena, kad nemalonumai atskridus į Londoną prasidėjo dar anksčiau nei istorija su nelaimingu bilietu. Belaukiant bagažo, „arabiškai" atrodantis pilietis bandė pavogti jos lagaminą.
„Dažnai keliauju, todėl žinau, kaip svarbu yra savo bagažą pažymėti kokiu nors ženklu, – pasakojo moteris. – Aš savąjį pažymėjau raudonu šniūreliu. Ir staiga matau, kaip jį nešasi kažkoks arabas. Tarp kitko, reikia pasakyti, kad jeigu papulčiau į Heathrow oro uostą ir iš anksto nežinočiau, kur esu, tikrai pagalvočiau, jog atsiradau Azijoje. Tiek daug čia šitų žmonių. Pamačiusi, kad mano lagaminą nešasi, iš netikėtumo net nesusigaudžiau, ką daryti. Maniau, gal žmogus susipras, sustos ir pasižiūrės į pavardę. Kur tau. Jis kaip ėjo, taip ir nuėjo. Ėmiau jį vytis. „Ser, – sakau, – jūs paėmėte mano lagaminą.„ Šis ramiai į mane pažiūrėjo, lagaminą pastatė ir nuėjo. Supratau, jog savo lagamino jis net neturėjo. Įdomiausia, kad išeinant su bagažu per duris čia nėra jokio patikrinimo. Žmonės pasų kontrolę praeina anksčiau, o pasiėmęs bagažą tu esi laisvas kaip paukštis. Pasičiupai lagaminą ir jei šeimininkas laiku neapsižiūrėjo – jis tavo.“
Kelionė per Europą su miegančiu vairuotoju
Negavusi bilieto ir negalėdama jo laukti savaitę, Nijolė nusprendė keliauti kitu lietuvių išbandytu būdu – mikroautobusu. Dėl savo pigumo tai labai populiarus keliavimo būdas. Žmonės jį renkasi dar ir tada, kai nori parsivežti daugiau bagažo. Mat pigios avialinijos, tokios kaip „Ryanair", su savimi leidžia imti ne daugiau kaip 10 kilogramų.
Paprastai kelionė mikroautobusu trunka apie pusantros paros. Bet Nijolei ir čia nepasisekė. Jos kelionė truko beveik tris. „Kai dabar pagalvoju apie savo nuotykius, manau, kad tuo metu visi dievai nuo manęs buvo nusisukę, – su šypsena patirtus nemalonumus prisiminė moteris. – Nesklandumai su mikroautobusu prasidėjo dar neišvažiavus iš Londono. Iš pradžių, kai jiems paskambinau ir ėmiau tartis dėl kelionės, nebuvo jokių problemų. Dispečerė pasakė, kad turi vieną laisvą vietą ir kad mane paims. Pasakė, kada ir kur laukti mikroautobuso. Bet kai po sutarto laiko praėjus dviem valandoms aš paskambinau vairuotojui ir paklausiau, ar jie manęs neužmiršo, iš jo balso supratau, kad jis buvo nustebęs. Vairuotojas man pasakė, jog įvyko klaida ir man autobuse nėra vietos. Aš pasipiktinau, kodėl tokiu atveju man niekas nepaskambino ir neperspėjo, kad nelaukčiau, bet vairuotojas tik nutylėjo. Jau vėliau sužinojau, jog čia ne jo kaltė, o tokia yra kompanijos politika. Nenorėdami patirti nuostolių, jei kuris nors keleivis neatvažiuotų, jie geriau ima vieną papildomą žmogų, kurio, jeigu visi atvyksta, paskutiniu momentu atsiprašoma ir pasakoma, kad vietų nebėra. Nors mano atveju net nepaskambino ir neatsiprašė."
Nijolė turėjo laukti ryto ir ieškoti naujos kompanijos. Bet galiausiai atsitiko taip, kaip kompanijos dispečerė ir numatė. Praėjus porai valandų jai paskambino vairuotojas ir pasakė, kad viena moteris kažkur paklydo, tad jai atsirado vieta. „Žinoma, – kalbėjo nuotykių nestokojusi moteris, – kitomis sąlygomis su tokia kompanija aš nė už ką nebūčiau važiavusi, bet tada neturėjau pasirinkimo, džiaugiausi, kad mane ima. Mano sūnus labai sirgo ir aš turėjau skubėti."
Mikroautobusą teko vairuoti pačiai
„Jeigu man šiandien kas nors pasiūlytų pakartoti tą kelionę, nesutikčiau už jokius pinigus, – pasakojo Nijolė. – Aš vos likau gyva. Jau geriau jie manęs nebūtų ėmę. Mes su tuo nelaimingu mikroautobusu į Lietuvą grįžom beveik po trijų parų. Kai iš jo išlipau, netikėjau, jog esu gyva, o Lietuvos žemę norėjau išbučiuoti."
Moteris tik įlipusi į autobusą pamatė, kad vairuotojas buvo labai pavargęs. Ir ne tik pamatė – apie tai jis keletą kartų sakė dispečerei telefonu. Kad vairuotojas pavargęs, greitai pamatė ir kiti keleiviai. Kai viskas nurimo ir jau važiavome greitkeliu, jis ėmė knapsėti. O buvo tik kelionės pradžia. Vyriškis neslėpė, kad yra nemiegojęs dvi paras, nes tik ką atvažiavo su žmonėmis iš Lietuvos, tačiau vadovai jį ir vėl privertė važiuoti. „Mačiau, jog čia kažkokia nesąmonė, – pasakojo Nijolė. – Žiūrint į vairuotoją, mums miego nebesinorėjo. Galiausiai jis beveik užsnūdo ir mus lenkdamas sunkvežimis numušė veidrodėlį. Tada nebeiškenčiau ir pasakiau, kad arba jis sustos pailsėti, arba mane tegul išleidžia čia pat. Protestuoti ėmė ir kiti keleiviai, tad vairuotojas sutiko pamiegoti."
Jis pamiegojo gal 4 valandas. Kai prabudo, vairavo šiek tiek geriau, bet, suprantama, po tokio nuovargio tiek miego neužteko, tad po kiek laiko vairuotojas ir vėl ėmė snūduriuoti. „Galų gale jis ėmė klausinėti, gal kas iš keleivių turi vairuotojo teises ir sutiktų pavairuoti. Niekas nesutiko. Autobuse buvo jaunų vyrų, tačiau kai kurie buvo išgėrę, vienas – praradęs teises, kitas be specialaus leidimo bijojo vairuoti mikroautobusą su priekaba ir t.t. Nijolė pamatė, kad reikalai prasti, ir sutiko pavairuoti. „Iš jų visų aš turbūt buvau blogiausia vairuotoja, – sakė ji. – Vairuoti išmokau visiškai neseniai, ir tik Amerikoje. Bet ką daryti, jei niekas nenori imtis atsakomybės, vairuotojas miega, o aš noriu gyventi..."
Su mumis kalbėjusios moters žodžiais tariant, visų tokios kelionės smulkmenų – neišpasakosi. O ir ne toks yra tikslas. Ji sakė norinti perspėti žmones, kad nereikia būti labai patikliems. „Mes į Lietuvą važiavome tris paras. Kur tai matyta?! – vis dar negali atsistebėti ji. – Tris paras! Su visais sustojimais, pamiegojimais ir t.t. Tačiau man nebuvo kur trauktis, aš šitą mikroautobusą radau pagal skelbimą laikraštyje. Kitiems patarčiau informaciją labai kruopščiai tikrinti. Nevažiuokit su bet kokia kompanija, kuri padarė tik tiek, kad išspausdino skelbimą. Nes kitaip, kaip ir man, gali tekti parvairuoti patiems. Ačiū Dievui, kad viskas baigėsi laimingai."
Audronė Simanonytė
