Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt
„Kol kas Rusija toliau diktuoja Vakarams žaidimo taisykles ir yra vienu žingsniu priekyje. Blogiausias scenarijus – jei Angela Merkel ir François Hollande’as yra išsigandę galimo totalinio karo ir vyksta į Maskvą su nuolaidžiavimo strategija“, – teigia Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas.
Ko galima tikėtis iš Vokietijos kanclerės A. Merkel ir Prancūzijos prezidento F. Hollande’o vizito į Kijevą ir Maskvą – pokalbis su Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku Gediminu Kirkilu ir politologu L. Kasčiūnu.
– Pone Kirkilai, žinome, kad Rusija pradeda neregėtos apimties strateginės raketinės ginkluotės bandymus, yra pranešimų apie tai, kad ruošiamas kariuomenės rezervas. Panašu, kad situacija šiuo metu įtempta labiausiai?
– Taip. Manau, šiuo metu yra pikas santykiuose tarp Rusijos ir NATO, Europos Sąjungos, tarp Rusijos ir Ukrainos. Greičiausiai dėl šios priežasties vyksta staigūs ir kiek netikėti diplomatiniai veiksmai, paties aukščiausio lygio vizitai. Matyt, prieš derybas visi nori užimti kuo geresnes pozicijas. Rusija visą laiką naudojo spaudimą, gąsdinimus Vakarams, ji žino, kad poveikis yra. Ketvirtadienį buvo demonstratyviai pasirašytas įsakymas kviesti rezervistus, nors to visiškai nereikia, pažeidinėjama oro erdvė. Tai yra propagandinio pobūdžio veiksmai, daromi tam, kad būtų galima užimti kuo patogesnes derybines pozicijas.
– Pone Kasčiūnai, ko siekia Rusija tokiais veiksmais? Tik atgrasyti, įbauginti Vakarus?
– Būtų blogiausiais scenarijus, jeigu A. Merkel ir F. Hollande’as yra tiesiog išsigandę galimo totalinio karo ir važiuoja į Maskvą su nuolaidžiavimo strategija.
– Pavyzdžiui, ką duosime V. Putinui?
– Jam galima pasiūlyti nemažai. Kad ir įtikinti ukrainiečius suteikti autonominį statusą Donbasui su Kijevo finansavimu. Tai reikštų, kad teritorija formaliai lieka Ukrainai, tačiau ji tampa labiau priklausoma nuo Maskvos negu nuo Kijevo. Gali būti siūlomas ir įsipareigojimas, kad Ukraina niekada nebus Europos Sąjungos ir NATO nare. Tokiu būdu Rusijai leidžiama suprasti, kad ji yra arbitrė Europos saugumo sistemoje. Jeigu į Maskvą bus važiuojama su tokiomis kortomis, V. Putinas gali būti nugalėtojas. Labai bijau, kad tai visai tikėtina.
G. Kirkilas: Yra iš Kremliaus einanti informacija Rusijos žiniasklaidoje, kad kažkur reikia įvesti Jungtinių Tautų karius. Tačiau Jungtinių Tautų kariai neįvedinėjami į karo zonas, o tik tada, kai pasirašoma taikos sutartis, numatytos sienos ar kažkas panašaus.
– Galima sakyti, kad Rusija ir toliau diktuoja žaidimo taisykles?
L. Kasčiūnas: Kol kas ji tikrai vienu žingsniu priekyje. Žaidimo eigą galima pakeisti, jeigu Barackas Obama, kuris turbūt yra vienintelis žmogus Jungtinėse Valstijose nesutinkantis tiekti ginklų Ukrainai, vis tik sutiktų tai padaryti. Laiko jis turi nedaug – iki vasario 18 dienos, nes Kongreso sprendime dėl paramos Ukrainai B. Obamai yra duota 60 dienų atsakyti Kongresui, kas yra nuveikta gynybinės pagalbos Ukrainai srityje. Tikėtina, kad iki tos datos mes jau žinosime, kokia yra reali JAV prezidento pozicija.
G. Kirkilas: Čia gal ir yra tikroji didesnės įtampos priežastis.
– Artėja Jungtinių Valstijų sprendimas, kuris reikštų kitą politinę situaciją?
L. Kasčiūnas: Taip. Yra du skirtingi aiškinimai. Vieni sako – duokime ginklų ukrainiečiams, tokiu būdu padidinsime kaštus tolimesnei Rusijos intervencijai, atgrasinsime rusus nuo tolimesnių veiksmų. Kiti sako, kad duodami ginklų toliau eskaluosime konfliktą, kuris virs totaliniu. Manyčiau, pirmoji stovykla yra teisi, kadangi iki šiol ginklų nebuvo, o konfliktas vistiek buvo eskaluojamas.
G.Kirkilas: Dėl to rusai labai aktyvūs. Manau, kad jie nori įtikinti europiečius pasakyti Amerikai: nereikia jokių ginklų, mes galime viską išspręsti diplomatiniu keliu. Neatmesčiau, kad kažkokie diplomatiniai sprendimai gali būti priimti. Tačiau konfliktas rusens toliau.
– Ko galima tikėtis iš A. Merkel ir F. Hollande’o susitikimo su V. Putinu Maskvoje? Ar tai bus konflikto įšaldymas?
G. Kirkilas: Panašu į tai. Kol kas mes težinome vieną frazę: teritorinis integralumas. Tai labai abstraktu. Tačiau svarbiausia, ką mano Ukrainos prezidentas. Kol kas to nežinome.
– Jeigu kažkoks susitarimas bus pasiektas, ar tai reikš ir sankcijų atšaukimą, tarptautinių santykių atkūrimą?
G. Kirkilas: Į ankstesnį status quo vargu ar grįšime, žaizdos dar ilgai gis, tačiau apie sankcijų stabdymą pasisako netgi aukščiausi kai kurių Europos Sąjungos valstybių vadovai.
L. Kasčiūnas: Labiausiai bijau, kad šių metų rugsėjį mes dar turėsime pirmo lygmens sankcijas, kurios buvo pratęstos dėl Krymo. Visos kitos ekonominės sankcijos, turinčios realų poveikį Rusijai, greičiausiai nebus pratęstos.
– Ar Ukrainos valdžia gali sutikti su tokiomis sąlygomis atsižvelgiant ir į visuomenės lūkesčius? Ukrainiečiai siekia pergalės.
G. Kiriklas: Pasakyt, kad nesutiks, negaliu. Pažįstu daug Ukrainos politikų, kurie visą laiką galvoja, kad vakarinė Ukrainos dalis ir yra Ukraina, o visa kita... Žinoma, tai nėra oficialu, bet taip galvojančių tikrai yra.
L. Kasčiūnas: Iš tiesų yra manančių, kad Donbase yra kitokie žmonės, kad galbūt verta palikti ramybėje tam tikras interesų grupes, tegu jos būna su Rusija ir panašiai. Tačiau bijau, kad tolesni veiksmai – visuomenės supriešinimas su dabartine valdžia ir bus Rusijos plano dalis. Jau yra kalbama apie antrą, prorusišką Maidaną, kai žmonės grįš iš fronto ir reikalaus iš valdžios atsakomybės. Rusijai reikia ne Donbaso. Jai reikia visos, tik formaliai nepriklausomos Ukrainos, neintegruotos nei į NATO, nei į ES.
G. Kirkilas: Kuo daugiau konfliktų, aštrių situacijų, tuo lėčiau vyksta reformos Ukrainoje. Tai labai paranku Rusijai. Beje, Rusijos spauda jau dabar labai atvirai klausia – Ukraina ar Rusija pirmiausia bankrutuos. Tokie dalykai dar labiau silpnina Ukrainos situaciją.
L. Kasčiūnas: Jeigu būtų tiekiama gynybinė parama Ukrainai ir tęsiamos sankcijos, Rusiją galima būtų nuvarginti greičiau, negu pavargtų Ukraina.
