Nors politologė sutinka, kad Latvija yra labiau pažeidžiama, nei kitos Baltijos šalys, dėl didesnio rusų tautybės žmonių skaičiaus, ji prieštarauja teiginiams, kad visi rusai Latvijoje yra vieninga, taip pat galvojanti ir veikianti grupė.
„Turime išties solidų skaičių rusų – tiek turinčių pilietybę, tiek ir neturinčių – kurie nepritaria oficialiai Kremliaus politikai“, – tvirtina Ž. Ozilinia.
– Lietuvoje bene populiariausia pastarųjų metų tema buvo šalies saugumas ir Rusijos grėsmė. Ar Latvija irgi tuo rūpinosi ir ar priėmėte su tuo susijusių svarbių sprendimų?
– Visiškai su jumis sutinku – Latvijoje saugumas ir įvykiai Ukrainoje įsitvirtino svarbiausių politinės šalies darbotvarkės klausimų trejetuke. Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad ir Latvijos valdžia, ir visuomenė šiuos klausimus vertina labai rimtai. O kalbant apie politinius sprendimus, tai svarbiausias jų buvo lėšų saugumui ir gynybai didinimas.
Latvija buvo tarp šalių, kurios per ekonominę krizę itin smarkiai apkarpė gynybos biudžetą, kaip ir išlaidas teisingumo bei vidaus reikalų sistemoms. Be abejo, buvo sumažintos ir lėšos socialiniams, ekonominiams reikalams, švietimui ir mokslo tyrimams. Daugeliui sektorių reikėjo vis daugiau pinigų, tačiau buvo visuotinis sutarimas, kad privalome daugiau investuoti į saugumą.
Be šio sprendimo, buvo ir svarbus laimingas sutapimas – pernai Rygoje NATO atidarė Tarptautinį strateginės komunikacijos kompetencijos centrą. Šis centras koncentruojasi į hibridinio karo, propagandos kampanijų ir panašius klausimus, o tai šiandieninėje situacijoje tarsi dovana.
– Kelias savaites Lietuva aptarinėjo sprendimą grąžinti šauktinių kariuomenę. Ar jūs taip pat ėmėtės žingsnių Latvijos kariuomenei sustiprinti?
– Iš tiesų tai dar viena plačiai aptarinėjama tema. Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad šauktinių kariuomenė turi būti atkurta, tačiau gynybos ir saugumo specialistai tvirtina, kad šauktiniai yra XX a., o ne XXI a. kariuomenės dalis – esą mums reikia mažų ir efektyvių greito reagavimo pajėgų, apsiginklavusių modernia ginkluote ir technologijomis.
Dėl šios priežasties prezidentui ir politikams patariama stiprinti profesionalią kariuomenę ir didinti karių skaičių, pasitelkus mobilizaciją ir pritraukiant daugiau tėvynės gynėjų. Šis klausimas aktyviai aptarinėjamas.
– Latvija turi daug rusų tautybės gyventojų. Ar bandote juos geriau integruoti? Ir ar jaučiate, kad Latvija yra Rusijos propagandos taikinyje?
– Be jokios abejonės, Latvija yra Rusijos propagandos taikinys, kaip ir Lietuva bei Estija, tik Latvija yra labiau pažeidžiama dėl didesnio rusų tautybės žmonių skaičiaus. Vis dėlto nesutikčiau su opozicija, tvirtinančia, kad visi rusai Latvijoje yra vieninga, taip pat galvojanti ir veikianti grupė. Turime išties solidų skaičių rusų – tiek turinčių pilietybę, tiek ir neturinčių – kurie nepritaria oficialiai Kremliaus politikai.
Žinoma, yra ir žmonių, tebemanančių, kad gyvenimas Tarybų Sąjungoje buvo geresnis. Dėl to turime būti atsargūs, tačiau manau, kad klausimą dėl gilesnės šių žmonių integracijos dabar turi spręsti ne valdžia, nes ji jau pasiūlė daugybę tam skirtų iniciatyvų, o patys Latvijos rusai. Jie turi apsispręsti, ar nori būti integracijos proceso dalimi.
Manau, kad abejonės ir nenoras priklausyti europinei bendruomenei yra pagrindinė priežastis, dėl kurios net geriausios ir brangiausios kampanijos neįtikins kai kurių iš jų visiškai įsilieti į visuomenę.
– Prieš kelias savaites paaiškėjo, kad viena Rusijos organizacija skyrė 25 tūkst. eurų kovo 16-osios renginiams Rygoje, kur vyko Legionierių dienos eitynės. Kaip į tai reagavo Ryga ir ar pastebėjote daugiau kontraversiškų Rusijos iniciatyvų jūsų šalyje?
– Jau kurį laiką Latvijoje matome, kaip įgyvendinama vadinamoji „Karaganovo tėvynainių programa“ (teigianti, kad užsienyje gyvenantys rusai gerokai naudingesni ten, nei būtų grįžę į Rusiją.) Daugelį metų, o ypač – po įstojimo į Europos Sąjungą, stebime, kaip į Latviją įvairiausių programų pavidalu plaukia Kremliaus pinigai, daugiausia skirti įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms, privatiems universitetams ir kitoms rusišką ideologiją skleidžiančioms įstaigoms.
Konkretus jūsų paminėtas atvejis kelia nerimą, nes, kai kaimynystėje vyksta karas, o mes nežinome, koks šių organizacijų tikslas, tokius žingsnius galime traktuoti kaip provokaciją.
– Ar pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai Latvija bandys pasinaudoti visam regionui sutelkti ir sustiprinti? Kokie kiti jūsų pirmininkavimo tikslai?
– Latvijos pirmininkavimas mūsų šaliai ir visuomenei yra labai didelis įvykis. Tai, kad dauguma renginių vyksta mūsų neseniai pastatytoje nacionalinėje bibliotekoje, yra simboliška, nes mes ją vadiname šviesos pilimi, tad ir pirmininkaujame su šia „šviesa“. Latvija labai džiaugiasi Lietuvos pirmininkavimo patirtimi – reguliariai konsultavomės su jūsų ministerijomis ir pareigūnais.
Galiu vertinti dar tik pirmuosius pirmininkavimo mėnesius, bet iki šiol mums viskas sekasi gerai, nors ir teko susidurti su aštriomis problemomis – „Charlie Hebdo“ krize Prancūzijoje, Minsko susitarimų žlugimu, gilėjančiomis bėdomis Ukrainoje ir žlugusiomis viltimis, kad Rusija pasinaudos galimybe atnaujinti dialogą. Žodžiu, darbotvarkė labai įtempta ir komplikuota, bet mums pavyksta su tuo dorotis.
– Neseniai paskelbta, kad per 14 pastarųjų metų Latvija dėl emigracijos prarado 16 proc. gyventojų. Ar emigracija tebėra didelė problema dėl ekonominių priežasčių? Ir kaip apskritai latviai vertina šalies ekonomiką po įsiliejimo į euro zoną?
– Visų pirma, šis 16 proc. skaičius nevisiškai tikslus ir gal kiek perdėtas, nes skirtingi tyrimai rodo rezultatus nuo 8 iki 12 proc. Bet kuriuo atveju Latvijoje emigracija yra didelė problema. Emigracija turi įvairių pasekmių. Aišku, džiaugiamės laisvu asmenų judėjimu ir galimybe dirbti bet kur Europos Sąjungoje, bet šalis dėl to nukenčia. Ekonomiką turime tik vieną ir, net jei per krizę šios problemos taip nejutome, dabar darbo jėgos stygius tampa problema.
Mano manymu, dar svarbesnė emigracijos pasekmė susijusi su regiono vystymusi. Latvijoje keli regionai yra ištuštėję, be to, emigracija turi ir socialinių padarinių – tokių, kaip skyrybos ir vaikai, palikti auginti seneliams. Dėl šių priežasčių būtina vykdyti apgalvotą politiką ir taikyti įvairius finansinius instrumentus, kad susigrąžintume išvykusius žmones. Neesame naivūs, kad tikėtume, jog grįš visas 100 proc., bet jei grįžtų 30 proc., mums tai būtų didelis pasiekimas.
– Ar Latvija turi strategiją ir kokie jos strateginiai tikslai?
– Neturime vieno konkretaus strateginio tikslo, kuris būtų gerai išdiskutuotas visos šalies gyventojų. Oficiali strategija parengta ir į ją kartais atsižvelgiama rengiant įvairius dokumentus, tačiau, jei apie ją pasiteirautumėte praeivio, greičiausiai konkretaus atsakymo, kokia Latvijos strategija, neišgirstumėte.
Tačiau mes vis dažniau tikslu įvardijame paprastą siekį – norime, kad mūsų šalies ekonomika ir socialiniai bei gerovės rodikliai pasiektų Europos Sąjungos vidurkį. Norime, kiek įmanoma greičiau, tapti normalia, gal kiek nuobodžia, bet klestinčia ir inovatyvia Europos valstybe.
