Latvijoje nuteisto Vasilijaus Kononovo byla – tai pamoka Ukrainai, rašo Ukrainos dienraštis „Українська правда“.
„Europos Žmogaus Teisių Teismas visiškai išteisino Vasilijų Kononovą jo byloje prieš Latviją“. Ši dezinformacija, paskleista naujienų agentūros „RIA Novosti“, kuri savo ruožtu rėmėsi vienu Latvijoje rusiškai leidžiamu laikraščiu, greitai išplito Rusijos informacinėje erdvėje, o netrukus pasirodė ir Ukrainos interneto svetainėse. Kas gi tas Vasilijus Kononovas ir kodėl meluoja kaimyninės šalies naujienų agentūros? – klausiama Ukrainos dienraštyje paskelbtame straipsnyje.
Latvijos pozicija
1998 m. Latvijos prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą Latvijos piliečiui Vasilijui Kononovui – buvusiam Antrojo pasaulinio karo sovietiniam partizanui, buvusios Latvijos TSR Vidaus reikalų ministerijos atsargos pulkininkui. Byla remiasi 50 metų senumo įvykiais Latvijos kaimelyje prie sienos su Baltarusija, kuomet žuvo 9 žmonės ir dar keli buvo sužeisti.
Latvijos teisėsauga kelis kartus keitė savo poziciją, tai perkvalifikuodama Kononovo nusikaltimą į banditizmą, tai vėl vadindama jį kariniu nusikaltimu. Dėl to 6 metai kalėjimo virto pusantrų metų bausme, kuri buvo atlikta parengtinio tyrimo metu, pasakoja dienraštis.
Bylą tyręs prokuroras Strėlis interviu sakė, kad Kononovas į teismą šaukiamas ne dėl to, kad kovėsi su vokiečiais. Ir ne už tai, kad apskritai kariavo, o dėl to, kad įvykdė karinį nusikaltimą: jo vadovaujama maždaug 20 raudonųjų partizanų grupė keršydama nužudė šešis vyrus ir tris moteris, sudegino kaimo gyventojų sodybas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija
Pirmajame Europos Žmogaus Teisių Teismo posėdyje buvo nustatyti tokie faktai. 1943 m. birželį Kononovas su diversantų grupe buvo išmestas į Baltarusijos teritoriją. Kovo mėnesį dalį partizanų grupės ties Malyje Baty kaimu sunaikino vokiečių kariuomenė. Vietiniai gyventojai buvo įtarti išdavyste.
1944 m. gegužės 27 d. Vermachto uniformomis persirengę raudonieji partizanai išsirengė į keršto akciją. Iš viso Malyje Baty kaime buvo nužudyti 6 vyrai ir 3 moterys iš Krupnikų, Bulsų ir Skirmantų šeimų. Viena iš aukų buvo nužudyta tiesiog vonioje, į kitą šovė jo vaikų akivaizdoje ir paliko mirti miške netoli kaimo, pagrasinę nušauti kiekvieną, kas išdrįstų jam padėti.
Vieno iš nužudytųjų žmona 34 metų Teka Krupnik buvo devintą mėnesį nėščia. Ji buvo sužeista ir bandė pabėgti, tačiau moterį pagavo ir įmetė per langą į degantį namą. Kitą dieną šalia motinos palaikų buvo aptiktas apanglėjęs jos negimusio berniuko skeletas.
Partizanai sudegino nužudytųjų namus, apiplėšė kaimą ir pasitraukė į mišką. Nusikaltimo faktas patvirtintas ir įrašo kaimo bažnyčios knygoje, ir 24 liudininkų (nužudytųjų vaikų ir kaimynų). Septyni iš jų nusikaltimą matė savo akimis, rašo „Українська правда“.
Europos Žmogaus Teisių Teismas dar nepaskyrė kitos šios bylos nagrinėjimo datos.
Rusijos pozicija
Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“, pranešusi apie Kononovo pergalę teisme, rėmėsi Latvijoje rusų kalba leidžiamu dienraščiu „Telegraf“, kuris savo ruožtu citavo patį Kononovą. Tačiau kažkodėl Europos Žmogaus Teisių Teismo interneto svetainė, kurioje skelbiami visų posėdžių vaizdo įrašai ir stenogramos, apie jo pergalę neužsimena. Nepatikrintais duomenimis vadinamoji „pergalė“ – tai tiesiog šio teismo sprendimas imtis nagrinėti šią bylą.
Pats Vasilijus Kononovas, kuriam dabar 84 metai, taip pat kelis kartus keitė savo poziciją, rašo „Українська правда“. Per pirmuosius Latvijos teismo posėdžius jis pripažino, kad dalyvavo tokioje operacijoje, teisindamas ją kerštu hitlerininkų talkininkams. Tačiau jo liudijimas Europos Žmogaus Teisių Teismui visiškai kitoks: jis ir dalyvauti operacijoje nenorėjęs, ir į patį kaimą nėjęs, nes atsisakęs dalyvauti baudžiamojoje akcijoje, o ir jai vadovavęs kitas žmogus.
O štai Rusijos propagandinė mašina šią situaciją išnaudojo iki galo, pavertusi „keršytojo – antifašisto“ teismą skambia viešųjų ryšių akcija. Kononovo byla tapo viena iš mito apie nacistinius Pabaltijo režimus sudedamųjų dalių, teigiama straipsnyje.
2000 m. balandžio 12 dieną Putino įsaku Kononovui buvo suteikta Rusijos pilietybė. Daugelio Baltijos šalių gyventojų manymu tai įrodo, kad dabartinis Rusijos režimas globoja karinius nusikaltėlius, teikdamas jiems moralinę ir ideologinę paramą, rašo „Українська правда“.
2000 m. paskelbtame gudriame Putino kreipimesi dėl Konovo bylos yra tokie žodžiai: „Reiškiamas susirūpinimas, kad Rygos teismo sprendimas gali tapti precedentu persekiojant žmones, kurie Antrojo pasaulinio karo metais kovojo antihitlerinės koalicijos valstybių pusėje“.
Šioje frazėje matyti atvira baimė, kad indulgencija, kurią Sovietų sąjunga pati sau išdavė, gali nustoti galiojusi. Dangstymasis Niurnbergo tribunolu ir kova su nacizmu tarsi figos lapeliu („antifašistas niekuomet negalėjo to padaryti, todėl jį teisia vien tik už tai, kad jis –antifašistas“) kaip metodas save jau išsėmė.
Putino logika atvirai ignoruoja 1940 – 1941 m. įvykius, sovietų valdžios nusikaltimus okupuotose teritorijose. Po tokių įvykių sovietiniai partizanai niekaip negalėjo būti laikomi „savais“, o sovietinė propaganda kaldavo į galvą ką kita. Ji eilinį kartą patvirtina tezę – „Kas ne už SSSR – nacistas“, teigia dienraštis.
Ukrainietiškas rakursas
Propagandinis „antinacizmas“ „iš antrų rankų“, kurį sovietų valdžia naudojo vokiečių ir amerikiečių atžvilgiu, antrą kartą „prasuktas“ prieš Baltijos valstybes, jau naudojamas ir Ukrainos atžvilgiu, rašo „Українська правда“. Putino Rusija diskredituoja antifašizmą, paversdama jį pėstininko figūrėle savo imperiniuose žaidimuose.
Tūkstančiai istorijų, analogiškų nutikusiai Malyje Baty kaimelyje, buvo įvykę ir Ukrainoje. Ukrainos Kononovai vis dar laukia savo teismo – ir mes neturime teisės jų pamiršti, rašo „Українська правда“. Priešingu atveju abstrakčios kalbos apie „komunizmo teismą“ taps tokia pat giesmele, kaip ir rusiškasis „antifašizmas“.
Ir tai – ne tik Antrojo pasaulinio karo klausimas, teigia dienraštis. „Išbuožindavo“ ir griovė cerkves, areštuodavo ir atiminėdavo grūdus, šaudė ir vadovavo akcijoms konkretūs žmonės. 1920-ųjų raudonieji vadai, 1930-ųjų NKVD komisarai, 1940-ųjų perrengti MGB provokatoriai – yra visi duomenys apie juos, visi jų „nuopelnai“ seniai surašyti jų asmens bylose. Ir aukos, ir liudytojai, kurie tuos nusikaltimus matė savo akimis, vis dar gyvi, kaip ir pavieniai nusenę budeliai, priartėję prie natūralios mirties slenksčio, tai yra, prie aukščiausiojo teisingumo.
Europoje jau yra įvykęs ne vienas toks teismas. Pavyzdžiui, Čekijos teisėja Liudmila Brozova – Poludniova, tolimais 1950-aisiais „teisingame sovietiniame teisme“ nuteisusi pakarti opozicijos lyderę Miladą Gorakovą, gavo 6 metus kalėjimo. Nuosprendis buvo paskelbtas 2007 m. lapkričio 1 d.
Pasak dienraščio, negalima abstrakčiai smerkti tokių procesų – įvykdyti nusikaltimai neturi senaties. Pamiršus juos mums liks tik sovietinė praeitis, sušukuota ir nufiltruota komunistinės propagandos, ir amneziška karta, kuriai tiesą bijojo pasakyti tėvai ir seneliai.
Neabejotinai reikia ištirti visus karinius nusikaltimus. Į teisiamųjų suolą, pavyzdžiui, turi sėsti ir dalyvavę Volynės tragedijoje – kartu su žudikais iš Morochivos Zavadkės. Istorija privalo atsikratyti beveidiškumo ir anonimiškumo.
Antrojo pasaulinio karo metais buvo du didžiausi nusikaltėliai – Hitleris ir Stalinas. Pirmasis pasmerktas. Antrojo režimas vis dar laukia savojo Niurnbergo tribunolo, rašo „Українська правда“.
