Prabėgus trisdešimčiai metų Latvija sužinojo serijinio žudiko įvykdytų nusikaltimų smulkmenas. Jas atskleidė knygą apie maniaką parašęs advokatas Andris Grūtupas.
Žudė be pėdsakų
Devintojo dešimtmečio pradžioje kurį laiką Latvijos žmones kaustė siaubas. Tais laikais laikraščiai apie nusikaltimus beveik nerašė, tačiau kraupūs pasakojimai apie prievartaujamas ir žudomas moteris ėjo iš lūpų į lūpas. Valdžia bandė tai neigti, bet nieko iš to neišėjo, nes nužudytųjų vis daugėjo. Sutemus moterys bijodavo vienos vaikščioti miestų ir kaimų gatvėmis, vyrai eidavo jų parsivesti iš vakarinių pamainų, studentės iš paskaitų stengdavosi grįžti grupėmis.
Vis dėlto žudynės nesiliovė. Per palyginti trumpą laiką buvo nužudyta 10 moterų, tiek pat bandyta nužudyti, dar 21 moteris išžaginta, o kiek apiplėšta – sunku ir suskaičiuoti. Visų nusikaltimų braižas buvo labai panašus.
Maniako paieškos ėmėsi Rygoje sudaryta labiausiai patyrusių tardytojų ir kriminalistų grupė. O maniakas veikė labai atsargiai ir nepalikdavo jokių pėdsakų. Vis dėlto po kiek laiko atsirado vertinga liudytoja.
Vieną vakarą dvi poilsiautojos su nauju pažįstamu vyriškiu leido laiką su „Jūros perlo“ restorane. Užsidarius restoranui, trijulė nutarė linksmybes pratęsti prie jūros. Čia vyras užsigeidė meilės ir ėmė į šalį tempti jam labiau patinkančią Galiną. Ta priešinosi, bet vyriškis nepaisė, net ėmė ją smaugti. Kartu buvusi Vera puolė bėgti ir jai pavyko pasislėpti.
Kai rytą Galina negrįžo į viešbutį, kuriame abi atvykusios į Latviją poilsiauti moterys gyveno, Vera nuėjo į miliciją. Ji buvo gerai įsidėmėjusi sugėrovą ir dailininkas pagal pasakojimą nupiešė jo portretą. Vos jį pamatę, Rygos kriminalistai atpažino savo agentą Stanislavą Rogaliovą...
Kad tai iš tikro jis, įsitikinta po keleto dienų, kai Kekavos kaime rado nužudytą moterį. Autobuso vairuotojas Leonidas Tokaris milicijai papasakojo, kad moteris iš autobuso išlipo su vyru. Kai tardytojas parodė piešinį, vairuotojas atpažino tą moters bendrakeleivį.
Agentą ketinta nušauti
1982-ųjų gegužės 12-oji tardytojui Janiui Skrastiniui buvo eilinė darbo diena. Netikėtai paskambino Latvijos prokuroro pavaduotojo sekretorė ir pakvietė skubiai ateiti. Kai tardytojas įėjo į prokuroro pavaduotojo Aloyzo Daukšio kabinetą, ten jau buvo Tardymo skyriaus viršininkė Rita Aksionok.
„Jani, tu tikriausiai žinai apie Rogaliovą?“ – paklausė A. Daukšis. „Tikrai žinau, nes apie tai jau visa Ryga šneka“, – atsakė tardytojas. Netrukus prokuroro pavaduotojas papasakojo, kad išvakarėse pas jį buvo pasitarimas, kuriame nuspręsta J. Skrastiniui perduoti keletą senesnių iki šiol neišaiškintų bylų, nes manoma, kad ir ten gali būti S. Rogaliovo nusikaltimų pėdsakų. A. Daukšis paminėjo dvi nužudytas moteris Jūrmaloje, vieno namo laiptų aikštelėje rastą negyvą moterį Rygoje, dar kelis atvejus. Po to trijulė prakalbo ir apie tai, kad Rogaliovas buvo milicijos agentas. Ir ne šiaip agentas, o savo informaciją tiekiantis tiesiai vidaus reikalų ministro pavaduotojui generolui Anriui Kavalieriui. „Generolas vaikšto kaip nesavas ir vis dar tikisi, kad galbūt kriminalistai suklydo“, – pokalbį užbaigė A. Daukšis.
Tą dieną aukštuose kabinetuose dar ne kartą kalbėta apie generolo agentą. „Niekšas – visą miliciją ir mane kvailiais pavertė, apie pirštą apsuko, – rūkydamas cigaretę po cigaretės niršo generolas A. Kavalieris. – Ir tas žmogus buvo mano agentas! Dabar bet kuris galės pasakyti, kad žudikas ir prievartautojas protingesnis už mokslų daktarą, generolą. Iš proto išeisiu, jis sugadino mano karjerą!“
Buvo nuspręsta sulaikant pasistengti tą agentą nušauti, nes jis trukdė ne tik generolui. Kai kurie tardytojai ir teisėjai žinojo, kad už S. Rogaliovo darbus yra nuteisę ir nekaltų žmonių, o jį sulaikius visa tai gali paaiškėti.
Maniako areštas
Aukštų pareigūnų planus sugriovė du jauni milicijos kriminalinio skyriaus darbuotojai. Jiedu susekė žudiką ir atvažiavo jo suimti. Kai pasibeldė į butą, kuriame buvo S. Rogaliovas, šis sugebėjo per kelias sekundes pro orlaidę išlįsti laukan. Tai pamatęs milicijos automobilio vairuotojas įjungė garsiakalbį ir ėmė šaukti: „Rogaliovas, Rogaliovas, Rogaliovas!“
Operatyvininkai tai išgirdo ir puolė į kiemą. Jie pamatė, kad S. Rogaliovas per sodą bėga miško link. „Stok, šausiu!“ – suriko Valerijus ir po sekundės pasigirdo pirmas šūvis. Antras nukirto pušies šakelę virš bėglio galvos. Trečio nereikėjo – S. Rogaliovas atsigręžė ir pakėlė rankas...
Padarius kratą S. Rogaliovo namuose buvo rastas ne vienas daiktinis įrodymas. Netrukus ir jis pats ėmė duoti parodymus. Ir ne tik apie tas žmogžudystes, apie kurias žinojo prokurorai, bet ir apie visas kitas.
Maniaką apie pirštą apvyniojo Aloyzas Vaznis, kuris tyrė šią bylą, o vėliau užėmė vidaus reikalų ministro postą. Jis įtikino S. Rogaliovą, kad kuo daugiau žmogžudysčių ir išžaginimų tas prisipažins įvykdęs, tuo didenė tikimybė, kad bus pripažintas psichikos ligoniu. Pats A. Vaznis ir dabar sako, kad jis visai neapgaudinėjęs tardomojo, nes ir dabar esąs įsitikinęs, kad šis buvo ligonis.
S. Rogaliovui paskyrus psichiatrinę ekspertizę, jis pripažintas pakaltinamu.
Skundiku tapo kalėjime
S. Rogaliovas gimė Latvijoje, Uogrės rajone netoli Rygos. Jo motina buvo rusė sentikė keistu Kilikijos vardu, o tėvas Janas – lenkas. Pastarasis dingo be pėdsakų traukdamasis iš Latvijos kartu su rusais, kai užėjo vokiečiai. Sūnus buvo panašus į tėvą – ir iš išvaizdos, ir iš charakterio. Toks pat ūmus ir nesuvaldomas. Kai Stanislavui suėjo 3 mėnesiai, motina sėdo į kalėjimą ir paliko giminaičiams. Jiedu susitiko tik po 8 metų, kai berniukas jau lankė mokyklą.
Spėjęs baigti tik 7 klases, S. Rogaliovas ir pats už vagystes pateko į kalėjimą. Išėjęs į laisvę, netrukus vėl buvo įkalintas. Šį kartą – už išžaginimą. Kalėjime S. Rogaliovas tapo skundiku ir šiame bare daug pasiekė. Jis mokėjo analizuoti informaciją, turėjo gerą iškalbą, tad jį vertino ir kalėjimų, ir milicijos vadovybės. Ir už tą darbą gerai mokėdavo. S. Rogaliovui atsiverdavo net tų restoranų ir viešbučių durys, į kuriuos sovietmečiu patekdavo tik išrinktieji.
Moterys prie jo lipdavo kaip bitės prie medaus. Aukštas juodbruvas visad prie pinigų vyras susukdavo galvą kuriai tik panorėdavo. Ir atsikvošėdavo gražuolės tik tada, kai jų gerbėjas išsitraukdavo peilį ar imdavo smaugti...
Medžiodavo kaip vilkas
Tarp S. Rogaliovo aukų buvo ir visai nepažįstamų moterų, kurios atsitiktinai pateko į jo akiratį. Jis medžiodavo traukiniuose, kaimo autobusuose. Vakare išeidamas iš namų iš anksto neplanuodavo, kur važiuos, o vėliau net pats nesuprasdavo, kaip atsidūręs vienoje ar kitoje vietoje.
Tardomas jis papasakojo, kaip ieškodavo aukos. „Jei pamatydavau man patinkančią moterį, sekdavau iš paskos ir įsivaizduodavau ką nors seksualaus, – sakė žudikas ir prievartautojas. – Man kaip kokiam šuniui jau buvo išsidirbęs instinktas ir aš imdavau persekioti, jausdamas, kad artėja pasitenkinimas. Tada jau ieškodavau nuošalesnės vietos ir puldavau auką“.
„Ar jūs puldamas norėdavote ją nužudyti?“ – klausė tardytojas. „Ne, – net nesusimastęs atsakė S. Rogaliovas. – Nė karto užpuldamas aš negalvojau apie žmogžudystę. Paprasčiausiai norėdavau seksualiai pasitenkinti. Nieko daugiau. Tiesa, kartą supratau, kad moteris jau negyva. Tai buvo Jūrmaloje, kur nužudžiau poilsiautoją iš Rusijos Fočkiną“.
Tąkart S. Rogaliovas su Fočkina pasėdėjo vasaros restorane, paskui išėjo pasivaikščioti. „Pasiūliau jai eiti į krūmus – pasimylėti. Ji nesutiko krūmuose man atsiduoti. Sako, veskis į butą. O buto aš neturėjau. Tai ką man liko daryti? – pasakojo S. Rogaliovas. – Moteris buvo gerokai įkaušusi – dviese buvom išgėrę butelį konjako, o „ant viršaus“ dar šampano. Ėmiau temptis ją į mišką. Bet Fočkina pasirodė nekvaila ir nugriuvusi apsimetė, kad visai girta ir nepaeina. Tai mane įsiutino. Pakėliau ją, griebiau už gerklės ir nusitempiau nuo kelio. Pradėjau išrengti, kad atlikčiau tai, ką norėjau, bet pajutau, kad ji nekvėpuoja. Galvojau, gal širdies priepuolis, nes ji skundėsi širdimi. Ėmiau ieškoti pulso ir supratau, kad ji negyva. Tada net pats nežinau, kodėl apvyniojau jos kaklą kelnaitėmis, kad atrodytų lyg uždusinta...“
Savo aukas S. Rogaliovas dažnai pasmaugdavo tai kelnaitėmis, tai skarelėmis. Jei moterys dar sugebėdavo priešintis, žmogžudys jas daužydavo gumine žarna, prikimšta smėlio. Ne viena moteris buvo pasmaugta rankomis.
„Vyro rankos lyg replės. Žandai pritvinkę kraujo, šnervės išpūstos. Akyse sustingęs šaltas žvilgsnis. Veidas pasikeitęs taip, kad sunku būtų ir atpažinti. Tai ne žmogaus veidas – greičiau jau žvėriška grimasa“, – šitaip advokatas A. Grūtupas knygoje „Maniakas“ aprašo, kaip buvo žudomos tos moterys.
Švelnus lyg vilna
Kartais S. Rogaliovas žudydavo ir „inteligentiškesniu“ būdu – į vyną arba likerį įpildavo savo paties pagamintų kvaišalų. Tai ne tik atimdavo galimybę pasipriešinti, bet ir paveikdavo psichiką, auka nieko neatsimindavo. Viena moteris po tokių vaišių net atsidūrė psichiatrijos ligoninėje.
Žmogžudys niekada nesidomėjo nei aukų vardais, nei tuo, ar išgyveno tos moterys, su kuriomis buvo patenkinęs savo seksualinius poreikius. Jam tos moterys buvo tiesiog kaip medžiotojui laimikis.
Tardytojas J. Skrastinis prisimena, kad maniako pagrindinis bruožas buvo aukščiausio laipsnio egoizmas. Viskas turėję būti taip, kaip jis norėjęs.
Po kruvinų žygių maniakas sugrįždavo į namelį Rygoje, pas savo simpatišką baltaplaukę sugyventinę Guntą Rikurę. Su ja, pačios moters žodžiais, jis buvęs švelnus kaip vilna ir be galo dėmesingas. Vaikščiojo su jos sūneliu, žaisdavo su juo šachmatais. Taip, jis kai kada pranykdavęs naktimis, bet ar mažai reikalų gali turėti vyras? Tiesa, ir jo sugyventinė pastebėdavo, kad po naktinėjimo S. Rogaliovas būdavo kažkoks apatiškas, viskam abejingas. Kaip jis pats prisipažino tardytojui, po kiekvieno žygio jis sau prisiekdavo, kad tai paskutinis kartas, bet po kurio laiko kraujo troškimas vėl traukdavo jį į naktį ir tamsą.
Sušaudytas nekaltai
Sovietinėje milicijoje, kaip ir dabartinėje policijoje, buvo daug gerų pareigūnų, kurie visomis išgalėmis siekė sužinoti teisybę, tačiau buvo ir tokių, kurie siekė pagerinti statistiką, tapti socialistinio lenktyniavimo nugalėtojais. Tokių „nugalėtojų“ darbeliai išplaukė į dienos šviesą, kai parodymus ėmė duoti maniakas.
Viena iš S. Rogaliovo žmogžudysčių buvo užregistruota kaip savižudybė. Dar vienos mirties priežastimi buvo įvardytas aortos plyšimas. Tais atvejais žudiko neieškota, bet bent jau daugiau niekas nenukentėjo. Vis dėlto būta ir kitokių atvejų.
Kai maniakas prisipažino nužudęs merginą iš Aizkrauklės Marutą, kai kurie milicininkai pabandė jį užčiaupti – girdi, esąs viską išsigalvojęs, nes juk už tą nužudymą keletas nusikaltėlių jau atlieka bausmę, o vienam net buvo įvykdytas mirties nuosprendis... Taigi tie, kurie dar buvo gyvi, papasakojo, kad prisipažinimus iš jų tardytojai išgavo kankindami. Apie tai jie bandė pasakyti teisme, tačiau teisėjas ir tarėjai tik pasijuokė. Niekas neatkreipė dėmesio net į tai, kad svetimo kraujo, rasto ant lavono, kraujo grupė nesutapo su nuteistųjų už tą žmogžudystę kraujo grupe. Užtat S. Rogaliovas papasakojo tokių smulkmenų, kurias galėjo žinoti tik tikrasis žudikas.
Maniakas buvo nuteistas aukščiausiąja bausme. 1984 metų birželio 19 dieną Leningrade S. Rogaliovui buvo įvykdyta mirties bausmė.
Tik faktai
1980 metų spalio 26-ąją netoli Jumpravos geležinkelio stoties grasindamas peiliu S. Rogaliovas nusitempė į mišką septyniolikmetę ir bandė išprievartauti, bet jai pavyko pasprukti.
Lapkričio 8-ąją S. Rogaliovas du kartus dūrė 44 metų moteriai į pilvą. Sužeistoji išgyveno.
Lapkričio 18-ąją S. Rogaliovas sumušė ir išžagino trisdešimtmetę. Jai irgi pavyko pabėgti.
Lapkričio 26-ąją S. Rogaliovas peiliu į pilvą sužeidė 27 metų moterį. Kadangi prie nusikaltimo vietos artėjo grupė žmonių, S. Rogaliovui teko bėgti. Sužeistoji liko gyva. Jau kitą dieną pavyko išsigelbėti ir 24 metų moteriai. Žiebtuvėliu ji trumpam apakino užpuoliką S. Rogaliovą ir pabėgo.
Gruodžio mėnesį už 70 metrų nuo savo namų buvo išžaginta aštuoniolikmetė.
Naujųjų metų naktį S. Rogaliovas kartu su bendrininku įsitraukė į mišką 34 metų moterį, ją išžagino, apiplėšė ir nužudė.
1981 metų kovo mėnesį S. Rogaliovas apiplėšė ir nužudė 47 metų moterį.
Balandžio mėnesį S. Rogaliovas pasekė išgėrusią moteriškę, ją du kartus išžagino ir nužudė.
1981-aisiais S. Rogaliovas dar primušė ir apiplėšė šešiolikmetę, paskui – dar keturias moteris. Iš restorano į namus pasikvietęs poilsiautoją iš Čeliabinsko, ją apiplėšė, išžagino ir nužudė.
Tais pačiais metais S. Rogaliovas užbadė moterį 80 peilio dūrių. Už pastarąjį nusikaltimą buvo nuteisti trys vyrai, iš jų vienam įvykdyta mirties bausmė. Tik po S. Rogaliovo prisipažinimų vyrai buvo išteisinti.
1982 metais S. Rogaliovo aukomis tapo trys moterys.
