Kai pavasaris skleidžiasi ūkyje, netoli Sicilijos sostinės Palermo, rodos, gyvenk ir norėk Čia dirba ir Tomassu pasivadinęs jaunuolis. Tačiau prieš patekdamas į Siciliją Tomassas perėjo tikrą pragarą. Prieš kelerius metus jis pabėgo nuo karo Malyje, per dykumą pasiekė Libiją, ten, kęsdamas kitą karą, sutaupė tūkstantį dolerių. Tiek iš jo prašė įvairiausi verteivos, žadėdami kelionę į Europą.
„Rasti pinigų – lengviausias dalykas, nors kartais tai pavojinga. Kartais žmonės sumoka už kelionę, o jie pabėga su pinigais ir turi taupyti iš naujo“, – sako Tomassas, migrantas iš Malio.
Ne ką geresni ir tie, kurie su pinigais nepabėga. Tomasą jie sugrūdo į nedidelį laivelį drauge su šimtu dvidešimčia kitų migrantų. Visi jie drauge už vieną pavojingą kelionę verteivoms sukrauna šimtatūkstantines pajamas. O patys laivelyje lieka be maisto ir plaukia visą dieną Europos kryptimi, kol baigiasi degalai. Tada laukia stebuklo. Tomasui pasisekė – temstant jie pamatė laivą. Tai nutiko pernai – kai Italija dar vykdė dosnią gelbėjimo programą „Mare Nostrum“.
„Kai priartėjome prie laivo, pamatėme, kad jie ruošiasi mus priimti. Jie prašė nurimti. Sakė, kad bėdos baigėsi. Supratome, kad mums pavyko – sutikome Italijos laivą“,– apie vieną džiaugsmingiausių akimirkų kalba migrantas.
Vėliau Tommasas pateko į Carito organizuojamą integracijos programą. Ji pagal išgales skirsto migrantus po Sicilijos ūkius – dirbti ir mokytis. Dabar Tomassas puikiai kalba itališkai, turi teisinį statusą ir ūkį netrukus paliks. Ieškos darbo kaip lygiavertis Italijos gyventojas. Į jo vietą Caritas paskirs naujų migrantų, kurių vis daugiau. Šiame ūkyje vietos užtenka aštuoniolikai, bet praėjusią savaitę reikėjo susispausti ir priimti dar aštuonias moteris, kurių nė viena dėl psichologinės būklės su žurnalistais bendrauti nedrįso.
Pernai nuo gegužės iki spalio Palermo mieste Caritas sako sugebėjęs priimti apie tris tūkstančius iš penkių tūkstančių čia atvykusiųjų. Tačiau net ir tokios pastangos atrodo tik lašas jūroje – juk pernai, valdžios duomenimis, Italija išgelbėjo maždaug šimtą penkiasdešimt tūkstančių. Caritas sako pasigendantis Europos Sąjungos institucijų pagalbos ir primena, kad dar daugiau pabėgėlių priėmusios už Europą kur kas skurdesnės šalys – Libanas, Jordanija, Turkija.
„Pabėgėliai puikiai supranta, ką reiškia kentėti. Turime moralinę pareigą priimti juos ir suteikti tai, ką privalo turėti žmogus. Nesvarbu, koks jis, kaip kalba ar kuo tiki. Nevalia ignoruoti mūsų brolių šauksmo“, – sako „Carite“ dirbantis kunigas Sergio Mattliano.
Tie, kurių šauksmo niekas taip ir neišgirdo – žuvo nuskendus laivui praėjusį savaitgalį. Malta jau organizuoja orias jų laidotuves.
