Šis draudimas jau buvo įvestas 1996-ais metais. Dažniausiai tai buvo aiškinama taip: Kim Jong Ilas uždraudė moterims važinėti dviračiu, nes manė, kad suknelę dėvinti moteris ant dviračio blogai atrodo. Negana to, dar jo tėvo Kimo Il Sungo liepimu visos šiaurės korėjietės formaliai privalėjo nešioti tik sukneles, tai reiškia, kad moterims teoriškai negalima važinėti dviračiais. Be to, sklandė gandai, kad vieno iš armijos generolų duktė žuvo avarijoje, važiuodama dviračiu. Todėl ir buvo nuspręsta priimti tokį nutarimą.
Nesuprantama ir keista atrodo, kodėl Kim Jong Ilas atstatė šią keistą taisyklę šiais, daug liberalesniais, laikais. Juk dabar ne tik paprastos Šiaurės Korėjos miestietės, tačiau ir vado žmona vaikšto su kelnėmis. Negana to, jis ne tik iš naujo įvedė keistą taisyklę, tačiau dar ir sugriežtino bausmes už jos pažeidimą. Anksčiau „nusikaltėlės“ buvo baudžiamos 2-5 tūkst. vonų (apytikriai 0,5-2 kg. ryžių kaina), ir dviratininkės buvo priverstos arba važinėti naktimis, arba mokėti kyšius. Pagal naujuosius nurodymus nuo sausio 11 d. iš „pažeidėjų“ dviratį turėtų tiesiog konfiskuoti.
Šios apsaugos priemonės atrodo stebėtinos ir keistos žmogui, kuris nieko negirdėjo apie Šiaurės Korėją ir jos ekonominį gyvenimą, tačiau šiaurės korėjiečių valdžios veiksmai pasirodys suprantami, žinant ilgametę jos kovą su šešėlinės ekonomikos pagimdytomis, pusiau pogrindinėmis, prekyvietėmis. Ši kova vyksta jau daugiau nei 15 metų.
Gyvenvietės turgų turgų galima vadinti Šiaurės Korėjos miesto širdimi. Vienu ar kitu būdu su juo susijusi praktiškai visa gyvenvietė. Didžiąją dalį prekeivių turguose sudaro moterys. Paprasčiausiai, vyrai, pagal Šiaurės Korėjos įstatymus, privalo eiti į darbą (net jeigu už jį nieko nemoka jau eilę metų), o moterys – ne. Nors ši taisyklė turi vieną kitą išimtį, tačiau iš esmės moterys turi daugiau laisvo laiko, ir didžiąją jo dalį jos praleidžia turguose. Tai dažniausiai reiškia, kad statistinėje šiaurės korėjiečių šeimoje moteris ne tik uždirba daugiau už vyrus, tačiau dažnai būna ir vienintelės šeimos maitintojos, nes vyras „tuščiai“ vaikšto „dirbti“ į neveikiančias ir atlyginimų nemokančias gamyklas.
Turguje jos parduoda ir perka produktus, buities įrankius, drabužius ir kontrabandą, pavyzdžiui buitinę techniką, radijas ar DVD diskus su Pietų Korėjos serialais. Pastarieji ypač neramina valdžios žmones: juk radijo pagalba galima klausytis pietų korėjiečių stočių, o serialai, kuriuose atsispindi kasdienis pietų korėjiečių gyvenimas, parodo, koks milžiniškas skirtumas tarp Šiaurės ir Pietų. Be to, turguose susiformuoja iš esmės nepriklausomų žmonių kasta, kuri su valstybe nebeturi jokių ryšių, išskyrus korupciją.
Todėl KLDR (Korėjos liaudies demokratinė respublika) periodiškai bando kovoti su prekyvietėmis. Tiesa, kova vyksta atsargiai, nes baiminamasi represijomis iššaukti sukilimą. Kita vertus, panaikinus prekyvietes ir taip pusbadžiu dažnai gyvenantys šiaurės korėjiečiai apskritai netektų galimybės gauti maisto. 2006-ais buvo uždrausta prekiauti vyrams, jaunesniems nei 49 metai, o dar po kelerių metų išėjo įsakas leidžiantis prekiauti tik tris dienas per mėnesį. Šie ir panašūs sprendimai faktiškai neįtakojo kasdienio Šiaurės Korėjos gyvenimo, dėl ten vešinčios korupcijos: prekeiviai paprasčiausiai mokėjo kyšius valstybės tarnautojams, o tie „užmerkdavo akis“ į naujų direktyvų pažeidimus.
Kartais valdžia bando paveikti prekeivius idėjiniame lygmenyje, suformavus ideologines „agitbrigadas“ ir siųsdami jas į turgus. Šių junginių užduotis būdavo paaiškinti pardavėjams, kad turgūs – tai antisocialistinis kenksmingas reiškinys ir reikia ne prekiauti, o statyti „galingą ir klestinčią valstybę“, visa širdimi vykdant tai ką liepia „galingieji iš Pektusano kalnų“ (tai yra, klausytis Kimų klano). Be abejo, šis smegenų plovimas prie nieko nepriveda – didžioji dalis tų, kurie buvo ištikimi vadams ir socializmui iki galo, žuvo 1990-ųjų bado metu, kada sugriuvo valstybinio paskirstymo sistema ir žmonės nustojo gauti korteles maistui. Išgyvenę šiaurės korėjiečiai ideologinius lozungus dažniausiai praleidžia pro ausis.
Dabartinis naudojimosi dviračiais draudimas – iš tos pačios serijos. Esmė tame, kad Šiaurės Korėjoje benzinas yra skirtas tik elitui, todėl dviračiai jau seniai pagrindinė šalies susisiekimo ir krovinių pervežimo tarp miestų ir kaimelių priemonė. Tokios neįmantrios technikos priemonės įsigijimas dažniausiai reiškia ženklų šiaurės korėjietės pajamų padidėjimą ir, kaip bebūtų gaila, dažnai priveda prie šeimos iširimo. Ir pajamos, ir bendraminčių ratas, ir netgi pasaulėžiūra labai stipriai išsiskiria tarp, prie darbo vietos ir partijos ideologų prikaustyto, vyro ir jo žmonos – verslininkės.
Draudimas važinėti dviračiais teoriškai turėtų sukelti didžiules krovinių gabenimo problemas šiaurės korėjiečių verslininkėms. Juk dabar kiekvienai tolimesnei kelionei joms reiktų samdytis mašiną. Tačiau praktiškai šis draudimas ir vėl bus ignoruojamas, kaip ir visi prieš tai buvę su logika prasilenkiantys Šiaurės Korėjos partijos vadų nutarimai. Stipriausiai šis nutarimas turėtų paveikti tik Šiaurės Korėjos policininkų gaunamas neoficialias pajamas.