Kelios dienos prieš Barack Obama paskelbiant, ką jis pasirinko kandidatu į viceprezidentus, Šiaurės Karolinos miesto susirinkime jo buvo paklausta, kokias savybes turėtų turėti jo viceprezidentas. Jis kiek padrikai ir pašaipiai pakritikavo Dick Cheney, tuomet pakeitė kalbėjimo būdą. „Aš noriu žmogaus,... kuris irgi trokštų pagerinti Amerikos žmonių gyvenimą“, – sakė jis. – „Noriu žmogaus, kuris dabar įširdęs, kad žmonės praranda darbą“. Ir aš iškart pagalvojau – oho.
Užplūdo atsiminimai apie John Kerry 2004 m., apie tai, kaip jis buvo linkęs apibūdinti savo jausmus, užuot juos išgyvenęs, apie tai, kaip jis staiga – ir neįtikinamai – pradėjo sakyti esąs „piktas“ dėl to ar ano, kai jo konsultantai jam pasakė, kad Howard Dean pyktis dėl karo Irake daro įspūdį rinkėjams. Ir tada visuotiniuose rinkimuose J. Kerry vis kartojo žodį „stiprybė“, užuot ją demonstravęs. Akivaizdu, kad B. Obama konsultantai jam davė panašų patarimą – kad jam trūksta aistros, kad atėjo metas emocijoms. Dieną prieš tai jis buvo pasakęs, kad dėl atlyginimų skirtumų tarp lyčių jam „verda kraujas“.
Viena iš B. Obama kandidatūros stiprybių buvo pojūtis, kad tai vaikinas, kuriam kraujas neverda, kuris prieš reaguodamas atsargiai apsvarsto pasirinkimo galimybes – ir kad jo reakcija visada yra apskaičiuota ir racionali. Bet tai taip pat ir trūkumas: kartais pati racionaliausia reakcija yra išplėšti savo priešininkui plaučius. Tą pačią dieną, kai vyko susitikimas Šiaurės Karolinoje, B. Obama kalbėjo „Užsienio karų veteranų“ („Veterans of Foreign Wars“) organizacijos nariams ir su atsargiai paruošta aistra reagavo į įžeidžiančią John McCain kampanijos temą, kad B. Obama Amerika nėra svarbiausias rūpestis. „Noriu būti aiškiai suprastas: neleisiu niekam abejoti mano meile šiai šaliai“, – tai pasakęs iš tos skeptiškos minios jis sulaukė gausiausių plojimų. Tai buvo įspūdinga akimirka, bet gynybinė. Ne taip laimima prezidento rinkimų kampanija.
Artėdamas prie esminės savo rinkimų kampanijos akimirkos – pripažinimo kalbos Nacionaliniame demokratų suvažiavime – B. Obama, kaip kandidatas, nuvylė dviejose esminėse srityse. Jam nepavyko apibūdinti savo oponento, ir jam nepavyko – nebent labai nekonkrečiai – apibūdinti savęs. Jis žūtbūt turėjo pasielgti su J. McCain taip, kaip J. McCain pasielgė su juo: triuškinti savo priešininką nuosekliai ir pagal temas – ne tik keliomis į agitacinę kalbą įspraustomis eilutėmis. Neturėtų būti taip sunku. Galėtų būti teigiama, kad J. McCain yra nutrūktgalvis užsienyje ir nesusigaudo vidaus politikoje. Tiesą sakant, libertarų leidinyje, žurnale „Reason“, Matt Welch pateikė įtikinamą argumentaciją apie J. McCain nutrūktgalviškumą: surinko visus atvejus per pastaruosius 20 m., kai J. McCain pernelyg jautriai reaguodavo į tarptautines krizes – iki pat jo paskutinio absurdiško pareiškimo, kad situacija Gruzijoje buvo „pirmoji tikriausiai rimta tarptautinė krizė nuo Šaltojo karo pabaigos“. Dėl pastarųjų septynerių metų amerikiečiai pagrįstai jaučiasi nuvarginti karo, o J. McCain yra kandidatas, kuris, atrodo, kasdien turi paskelbti kur nors krizę, reikalaujančią karinio Amerikos atsako. Iš tikrųjų šiuose rinkimuose tai natūraliai turėtų pagrįsti pozityvųjį B. Obama argumentą: kad žūtbūt reikia susitelkti namie.
Bet neatrodo, kad B. Obama yra visiškai įsisąmoninęs, kokia turėtų būti jo kampanijos žinia. Intelektuale, tai ekonomika! Ekonomika jo dialoge su pastoriumi Rick Warren Saddleback bažnyčioje buvo beveik nepaliesta tema – o buvo daugiau nei kelios galimybės ją įterpti. Kai R. Warren paklausė apie abortus, B. Obama kažką neaiškiai atsakė, siekdamas atrodyti supratingas. Jis turėjo pasakyti tiesiai ir atvirai: „Šiuo klausimu mes nesutarsime. Aš gerbiu jūsų požiūrį, bet esu už pasirinkimą... Ir žinote, pastoriau Rick, Jėzus niekada Biblijoje neminėjo aborto. Tačiau jis sakė, kad lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui patekti į dangų. Tai metafora, bet tai taip pat gera mokesčių politika. Skirtingai nei John McCain, aš noriu padėti turtingiems žmonėms patekti į rojų.“
Jis taip pat galėjo paminėti palaikąs dabartinį dviejų partijų pasiūlymą energetikos srityje, kuris leistų statyti naftos gręžinius netoli kranto ir investuoti į alternatyvią energiją, bet J. McCain tam prieštaravo, nes naftos kompanijoms „pakiltų mokesčiai“ – tai užkamšytų spragas, leidžiančias jų išvengti.
Paskutinį klausimą Šiaurės Karolinos miesto susitikime uždavė benamis veteranas, kuris sakė, kad daugiau nei pusė iš 200 žmonių, gyvenančių jo prieglaudoje, taip pat yra veteranai. B. Obama pateikė solidų, esminį atsakymą. O jis turėjo pasakyti štai ką: „Tai siaubinga! Kodėl mums nenuvykus ten dabar pat – aš norėčiau jiems padėkoti už jų tarnybą ir pažiūrėti, ką mes galime padaryti jiems padėti“. Jo kandidatūrai trūksta tokio pobūdžio spontaniškumo, tokio pobūdžio tikros aistros. Įtariu, kad B. Obama bus sunku laimėti, jei jis jos savyje neatras.
Parengta pagal Time
